Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: jekė, lengvus, bulius, bridus.

Antraštė:

jèkė

Reikšmė:

senoviškas moteriškas drabužis; liemenė

Straipsnelis:

jèkė, jãkė, jàksas, jãksas, jàksė ‘senoviškas moteriškas drabužis; liemenė’, jãkas ‘švarkas’, plg. vo. Jacke ‘trumpas švarkas’, Jäckchen ‘švarkelis’ (Alminauskis 1934, 57; Fraenkel LEW 1955–1965, 189). Nėra visai aišku, kaip lietuvių kalboje atsirado forma jãkas. Labai galimas daiktas, kad ji atėjo per lenkų kalbą, plg. le. jak, jaka ‘trumpas palaidinis, striukė’ (LKŽ IV 290). Taip pat įmanoma, kad šis žodis pasidarytas jau lietuvių kalboje: greta moteriško giminės jèkės, reiškiančios liemenę, pradėta vartoti vyriškos giminės jàkas, reiškianti švarką. Vokiečiai šį pavadinimą pasiskolino iš prancūzų XV a., plg. pranc. jaque ‘trumpas vyriškas švarkas’. Toliau kalbininkų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad prancūzai žodį per ispanų kalbą gavo iš arabų, plg. arab. šakk ‘šarvas’ (Kluge EWD, 329; Dauzat 1954, 417, 418; Brückner SEJP 1927, 197; Oxford 1985, 490). Kiti teigia, kad drabužio pavadinimas kilo nuo tikrinio vardo Jacques (< Jacobus), kuriuo buvo pravardžiuojami prancūzų valstiečiai, dėvėję šį drabužį (Pfeifer 1993, 593; Klein 1966–1967, 823). Lietuvių raštų kalboje žodis pirmą kartą paminėtas XIX a. (J I 678; JV 718). Formas, reiškiančias liemenę, vartoja vakarų aukštaičiai kauniškiai bei pietų aukštaičiai, o formą jãkas – vakarų žemaičiai (DrskŽ 125; Mastonytė 1961, 181; LKŽ IV 290, 291, 292, 338, 339). Iš vokiečių kalbos žodis atėjo į latvių bei estų kalbas, plg. la. jaka (kai kuriose tarmėse jaks) ‘palaidinė, striukė’, es. jakk, jake ‘t. p.’ (Sehwers 1953, 43, 233; ME II 95; EH I 558; Reķēņa 1975, 462; LLVV IV 24).

Šaltinis:

Sabaliauskaitė 1995, 103