Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kalė, straipstis, dalgyti (dalgo, -ė), pasimuldyti, kurčias, nuoskena, grimzti, brangvynas, pūlis, geniukas, minžti, gudobelė, maž, pumpulis, stimbti, kauprotas, kabalda, klėbti, teverna, demblys, gružė, kilsnoti, vienintelis.

Antraštė:

kalė

Straipsnelis:

Lie. kalė giminiškas s. air. cuilēn ‘šunytis’, gr. σκύλαξ ir t. t. Tolimesni jų tarpusavio ryšiai neaiškūs, etimologija taip pat.

Šaltinis:

Buck 1949, 180

Antraštė:

kalė̃

Straipsnelis:

A. Vanagas, recenzuodamas knygą „Baltų ir slavų kalbų ryšiai“, nurodo kaip patikimą A. Sabaliausko pateiktą naują etimologiją lie. kalė̃ – iš lie. *kalas ‘margas su baltom dėmėm’, plg. lie. kalýbas, kalývas ‘baltas’.

Šaltinis:

Vanagas 1970, 339

Antraštė:

kalė̃

Straipsnelis:

Mėginta lie. kalė̃ sieti su s. isl. hvelpr ‘jauniklis šuo’, alb. kelüš ‘jauniklis gyvulys, ypač šuo’, gr. σκύλαξ ‘šuo, jauniklis šuo, jauniklis gyvulys’, gr. χύλλα, v. air. cuilēn ‘jauniklis šuo’, kimr. colwyn, korn. coloin, bret. kolen. Visi šie žodžiai būtų kilę iš ide. šaknies *kel- ‘šaukti, rėkti, skambėti’. A. Sabaliauskas pateikia du kilmės aiškinimus: 1. Lie. kalė̃ galėjo kilti iš žodžių, genetiškai susijusių su ide. *kel- šaknimi, plg. la. kaļuôt ‘plepėti’, kalêt [107]. 2. Kalė̃ – iš būdvardžio kalýbas ‘baltas’ (apie šuns kaklą). Kaip šalia sẽnas, ankstùs yra senýbas, ankstýbas, taip ir šalia kalýbas turėjo būti forma *kalas. Pirminė reikšmė žodžiui *kalas galėjusi būti ‘baltomis dėmėmis margas’. Būdvardžiai kalýbas, kalývas vartojami tik kalbant apie šunį.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1968, 107–108

Antraštė:

kalė̃

Straipsnelis:

A. Sabaliauskas (Baltistica III, 1967) teigia, kad lie. kalė̃ gali remtis lie. kalývas, kalýbas ‘baltas kailis (šuns)’.

Šaltinis:

Трубачев 1968 (1971)b, 266

Antraštė:

kalė̃

Straipsnelis:

Gr. σκύλαξ, -ᾶκος m., f. ‘jaunas šuo, šunytis’ […]. Ekspresyvus žodis, kuriam buvo pateikta kelios etimologijos. Persson. BB 1896, XIX, 275 t., sugretino su kitą balsį turinčiu lie. skalìkas ‘medžioklinis šuo’ (su veiksmažodžiu skãlyti) bei lie. kalė̃; Schwyzer KZ 1904, XXXVII, 150, remiasi σκύ-ζω, plg. σκύζομαι ‘pykti, širsti’, kas galbūt nėra galima. Pagaliau Meillet (BSL 1926, XXVI, 20 t.) primena arm. cul, gen. c̣lu ‘jaunas bulius’. Graikų ir armėnų žodžio sugretinimas yra patenkinamas. Vadinasi, nė vienas iš šių sugretinimų neapima plačios ide. srities.

Šaltinis:

Chantraine DEG IV (1), 1023

Antraštė:

kalė̃

Reikšmė:

šuns patelė

Straipsnelis:

Lie. kalė̃ yra izoliuotas žodis. Tai būtų argumentas jį laikyti lietuvių kalbos naujadaru ir aiškinti lietuvių kalbos medžiaga. F. Špechtas yra pastebėjęs, kad lie. kalė̃ įmanoma sieti su lie. kalývas, kalýbas „baltas (apie šuns kaklą)“. Lie. kalývas, kalýbas randamas žemaičių tarmėse, fiksuotas senuosiuose raštuose; šie žodžiai yra antriniai dariniai su priesagomis -yvas, -ybas iš ankstesnės formos *kalas (plg. senývas, senýbas ir sẽnas, ankstývas, ankstýbas ir ankstùs). Iš formos *kalas galėjo atsirasti *kalis, *kalė̃ (kãlė), plg. márgas → mar̃gis, mar̃gė. Pirminė būdvardžio *kalas reikšmė galėjo būti „baltas, baltomis dėmėmis, margas“. Šią etimologiją remia faktas, kad būdvardis kalývas, kalýbas yra vartojamas tik kalbant apie šunį.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1967109–110

Antraštė:

kãlė̃

Straipsnelis:

Lie. kãlė̃ „šuns patelė“ negalima atskirti nuo kitų reikšmių „liežuvininkė moteris; vestuvių dalyvė, kuri turi ginti jaunosios pusę; priešakinė rato dalis, prie kurios pritvirtinamas pertraukas; mažos rogutės, ant kurių vežant dedami rąstų laibgaliai; girnų dalis (milinio apačioje)“. Tai remia ryšį su kálti, o ne su kalýbas „baltas (apie šuns kaklą)“, kalývas „baltas“ (iš *kalas „baltomis dėmėmis, margas“).

Šaltinis:

Kazlauskas 1970c, 131–132