Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: karklai, aukoti, dievunta, vimščioti, žeboklė, kurlas, balzginti, malūnas.

Antraštė:

kar̃klai

Reikšmė:

vartai; avių ėdžios; pintinis ratų kėbulas (SD)

Straipsnelis:

Tačiau lie. kar̃klai [taip pat ir kárklos ‘lazdelinės pakabinamos ėdžios’, kár̃klės ‘keliami (nesuveriami) vartai; (pintinės) kopėčios; ratų (vežimo) gardės, ratai su gardėmis; rėmai uždedami ant rogių malkas vežant; ėdžios’, la. kar̂kles ‘ėdžios; sietas grūdams sijoti’] kildinant iš prolytės *kort-tlo [plg. s. saksų hurth ‘(iš)pynimas, išpintas daiktas’, s. i. cr̥táti ‘sega, sieja, riša’, kr̥n̥átti ‘suka, verpia’[…] ME II, 162], susidaro fonetinio pobūdžio sunkumų. Mat t, d, būdami prieš t, yra virtę s baltų, slavų, iranėnų ir graikų kalbose. Jei kar̃klai ir kt. daryba siektų ide. prokalbę ar bent jau bl.-(indo)ir. dialektų kontaktų epochą, baltų *karttla- turėjo virsti *karstla- (*tt->-st-), toliau – *karskla- > *karksla- (sk prieš priebalsį virsta ks)[…] o taip nėra[…] Tenka manyti, kad *-tlo- prie *kert-/*kr̥t ‘sieti, rišti, pinti’ buvo pridėtas po to, kai virtimas tt>st jau buvo pasibaigęs[…] Tačiau tolesnis spėjamas tt supaprastinimas būtų per daug vėlyvas reiškinys. Kar̃klai ir kt. yra ryt. bl. dariniai[…], o pakitimas *tl>kl atskirais atvejais siekia bl. prokalbę, todėl labai galima, kad nagrinėjami žodžiai susidarė jau po šio fonetinio pakitimo, ir tada prolytėje *kart-kla- priebalsis t didimiliacijos keliu nesunkiai galėjo išnykti. Tikriau ką nors pasakyti sunku, nes nežinoma tikslesnė fonetinių pakitimų (t, d>s prieš t; *tl>kl; tt>t) reliatyvinė chronologija. Kad kar̃klai ir kt. atsiradę nepriklausomai vienas nuo kito atskirai baltų ir atskirai indoiranėnų kalbose, matyti taip pat iš to, kad jie turi panašias, bet ne identiškas priesagas (bl. *-tlo-, indoir. *-tro- ([s. i. cātram ‘verpstas, varpstė’ < *kert-to[…]]), skirtingą šaknies vokalizmą (bl. a < ide. o, indoir. e). Paralelinę, taigi vėlesnę, darybą bei raidą rodo ir jų semantika: bl. žodžiai reiškia siejimo, rišimo, pynimo veiksmo rezultatą, o indoir. žodžiai yra sukimo, verpimo įrankio pavadinimai. Bl. prokalbėje šalia ker̃gti (-ia) ‘jungti, ką nestipriai rišti prie ko’ (*ker-g- su šaknies išplėtiniu -g-) galėjo gyvuoti ir *kert-/*kirt- ‘sieti, rišti, pinti’ (*ker-t-/*kir-t- su šaknies išplėtiniu ar praes. formantu -t-), prie kurio, darantis šiuos vardažodžius, ir galėjo būti pridėta priesaga -kla-<*-tlo-.

Šaltinis:

Karaliūnas 1991, 71