Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kaugė.

Antraštė:

káugė

Reikšmė:

kupeta šieno

Straipsnelis:

[Kai kurie paprastų darbo įrankių, namų apyvokos daiktų, tam tikrų darbų pavadinimai yra germ. ir bl. izoglosos:] 29. Šveicarijos vok. hock ‘krūva’, tiroliečių hocken ‘šieno kupeta’, s. v. a. (su žodžio pradžios s-) schoche ‘kupeta’, s. v. a. schoc, gen. schockes ‘kapa’, s. saks. skok ’60 vienetų, gabalų’, v. ang. shock ‘pėdų krūva; guba, rikė’ – lie. káugė (kiáugė, kūgis) ‘kupeta šieno’, la. kaudze (skaudze) ‘krūva; kupeta, guba’. Bendroji šaknis *keug-.

Šaltinis:

Чемоданов 1961, 81

Antraštė:

kaugė

Straipsnelis:

[Kritikuojamas Čemodanovas.] Lie. káugė lyginamas su šveicarų germanų (vokiečių) hock ‘kūgis’, v. v. ž. schoche ‘t. p.’; garsas g taip pat galėtų atspindėti ide. *gh, ir šiuo atveju s. š. germ. hauger ‘kalva, pilkapis’ būtų aiškus kt. germanų giminaitis. Priežastis, kodėl Čemodanovas [Sravnitel’naja gramatika germanskich jazykov, I, 1962, 19–113] linkęs lie. -g- laikyti ide. *-g- refleksu, yra tikriausiai [106] semantiniai paralelizmai tarp anksčiau galimų lyginti žodžių. Bet šis argumentas netinka: pr. kugis reiškia ‘kardo rankenos buožę’; lie. kū́gis ir kaugė dabartinė reikšmė – tik ‘šieno kūgis’ […], s. š. germ. hokinn part. ‘sulenktas’ ir kūka v. ‘tupėti’ rodo, kad semantinė šerdis, kaip ir baltų žodžiuose, yra apibrėžtas pavidalas, taikomas kam nors, kaip kad kupetoms, kalvoms ir kt. – kaip lie. kaugurỹs.

Šaltinis:

Polomé 1974, 105–106

Antraštė:

káugė

Straipsnelis:

Įprastinis tarminių r. кужа ‘kūgio pavidalo žvejybos prietaisas’, ку́жня ‘didelė pintinė’, кужéнька ‘bandelė (su varške); pintinė’ vedimas iš sl. *kǫželь, kurį savo ruožtu dabar linkstama kildinti iš *krǫželь (įžiūrint semantiškai artimo *kǫdel ‘kuodelis’ įtaką) (Фасмер ЕСРЯ II, 401) [26], atrodo nepatikimai. Laikant, kad šaknies u < sl. *u (ne ǫ) ir atsižvelgiant į semantinį elementą ‘lenktas, pintas’, galima sykiu su neetimologizuotu slov. kužéti (< kužati) ‘tupėti’ skirti prie ide. *keug- (škn. *keu- ‘lenkti’), iš kurio atstovų ypač artimas lie. káugė, la. kàudze ‘stirta’; toliau plg. s. isl. hūka ‘tupėti’, v. hocken ‘t. p.’, pr. kugis ‘(kalavijo) rankenos bumbulas’, s. isl. hangr ‘kalva’ ir kt. (Pokorny IEW, 589, Fraenkel LEW, 229) [27]. Gal čia [priklauso] ir ukr. ку́жба ‘trikojo kabinys katilui pakabinti; toks račiaus kablys ratlankiui lenkti’, ку́жбитися ‘lenktis, kūprintis’.

Šaltinis:

Варбот 1978 (1980), 25–27