Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: keikti, kotik, strėla, musoti, filcas, permatas, rytas, smelkti, šiaudas, gyra, keršiškas, dūdyti, sopagas, nakčia, kakaraitis, bujokas, klumpinėti, švankus, dedervinė, avilys, durnavoti, dapas, duoti, davė, kriaunė, šepšys, putera.

Rezultatai

Antraštė:: kéikti
Straipsnelis:: Pr. epkieckan (dažnai taisoma į epkeickan) ‘yda’ Bernekeris lygino su lie. kéikti [65]; tai rėmė Endzelynas, dar semantiškai palyginęs su s. v. a. lahan ‘keikti’ : vok. Laster ‘yda’, taip pat siūlė šaknies atitikmeniu laikyti lie. kẽkšė ir ep-kieck- kildinti iš *ep-kek-. Tačiau pastaroji etimologija mažiau tiksli. Nepokupnas Balt 1972, VIII, 13 yra nurodęs tikslesnį atitikmenį – lie. apkéikti. Su tuo reikia sutikti. Beje, Endzelyno aiškinimo šalininkai dabar galėtų pateikti daug patikimesnį darybiniu požiūriu – lie. apkekšỹs ‘kiek pasileidęs žmogus’ (LKŽ I, 238). Tolesnė lie. kéikti etimologija neaiški.
Šaltinis:: Топоров ПЯ E–H, 64–65

Antraštė:: kéikti
Straipsnelis:: Priebalsio postgeminacija prūsų katekizmuose pažymėtina dar dviejose pozicijose: po kirčiuotų (a) diftongų ir (b) diftonginių junginių. Dėl (a) plg.: apkeickan (lie. kéikti).
Šaltinis:: Смочиньский 1987 (1989), 29

Antraštė:: kéikti
Straipsnelis:: epkieckan (acc.) 39₁₄ ‘yda, nedorybė’; gal giminiška su lie. kẽkšė? Bernekeris, Die preußische Sprache, 1896, 298, pr. žodį taiso į epkeickan ir sieja su lie. kéikti, tai visai įmanoma, plg. vo. Laster‘yda’ : s. v. ž. lahan ‘barti’.
Šaltinis:: Endzelīns DI IV (2), 210

Antraštė:: kéikti
Straipsnelis:: [107] Lie. kéikti […] yra senas raštų kalbos žodis, […] tinkamo savo kilmės aiškinimo jis nesusilaukė. [11 išnaša: Ligšioliniai bandymai (žr. Fraenkel LEW, 234) nėra pakankamai pagrįsti]. Gretinamas lie. kéikti su suomių kaiku (kaiun) ‘aidas, atgarsis’, kaikua, kaikkua ‘skambėti, aidėti’ ir kt. [12 išnaša: Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas. Parengė Stasys Skrodenis, 1972, 244. – Reikia pažymėti, kad toks šių lietuvių (plg. dar kai̇̃kti, žr. žemiau) ir suomių kalbų žodžių, kaip ekspresyvinio-onomatopėjinio kalbos posistemio faktų, gretinimas yra vertas dėmesio ir dabar ne tik kalbų elementarinės giminystės, bet ir ekskliuzyvinio, suponuojančio materialiai identiškų elementų buvimą baltų ir Pabaltijo finų kalbose, paralelizmo atžvilgiu], kartu su réikšti ir žáisti jis pagrįstai įtariamas pirmykščiam žodyno fondui nepriklausiusiu [13 išnaša: L. Hjelmslev, Études Baltiques, Copenhague, 1932, 221], o siejimas su kỹkyti, kỹkastės etc. žodžių grupe [14 išnaša: Fraenkel, Op. cit., 252], aiškinant lie. kéikti kilmę, buvo neabejotinas žingsnis į priekį, nes jų reikšmių panašumas yra akivaizdus, plg. kykà ‘keikimasis, keiksmas’, kỹkastės, kỹšena ‘nesutikimas, vaidai, barniai, triukšmas’, kikìras ‘nepiktas keiksmaž.’, kỹkštytis ‘bartis, triukšmauti’, kỹkyti, -ija ‘skųstis, pro verksmus šaukti’, la. cīcîties ‘kabinėtis, šaipytis, [vok.] necken’, ci̇̃kâtiês (-ājuos) ‘ginčytis, kivirčytis, [vok.] streiten, zanken, plūkties’, ci̇̃kuot ‘gailius, nemalonius garsus skleisti, [vok.] klägliche, unangenehme Töne auf der Violine od. sonst wie hervorbringen’, lie. kykúoti (-úoja, -ãvo), kikúoti ‘medžiui ar mediniam daiktui linguojant ar brūžuojantis, išduoti t. tikrą garsą, t. tikru balsu girgždėti; tam tikru balsu rėkti (apie paukščius); juoktis, kikenti (apie žmogų)’, kýkčioti (-ioja) ‘retkarčiais kosėti, kosčioti, čiaukšėti’, la. ci̇̃kstêt (-u, -ẽju) ‘traškėti, cypti, [vok.] knarren, quietschen, piepen, quienen’, la. ķi̇̃kt (-cu) ‘cypti, dainuoti, [vok.] piepen, singen’ ir, atrodo, (plg. la. ci̇̃kstêt ‘… quienen’), lie. kỹkti (-ia, -sta) ‘sirginėti, liegti; šiaip sau gyventi, gyvuoti; vargingai gyventi; prastai dirbti; sunkiai, ilgai, nuobodžiai dirbti’ (LKŽ V, 766–772, ME I, 390–391; EH I, 275–276). Lie. kéikti, iš antros pusės, gali būti vienašaknis su kai̇̃kti, (-ia) ‘cypti iš skausmo, kaukti (apie šunį)’. […108] Galimas daiktas, kad, be to, kéikti ir kai̇̃kti vienašaknių žodžių esama ir slavų kalbose – tai s.-kr. čȉč m. ‘speigas’, ćić ‘šerkšnas’ (< sl. *keiki̯o-) bei r. dial. чи́чер, чи́чера ‘žvarbus, šaltas rudens vėjas su lietumi ir sniegu; smulkus lietus su vėju; šiaurės vėjas; pūga’ [15 išnaša: Kitaip – О. Н. Трубачëв, Этимология 1971 (1973), 80–81] (< sl. *keiker-) [semasiologiškai plg. lie. spiẽgti : spiẽgas, spéigas ‘šaltis’ [16 išnaša: Be to, plg. V. Urbutis, Balt 1972, VIII, 59–60]. Reikia pabrėžti, kad minimoji s.-kr. kalbos leksema šaknies vokalizmu ir akūtu sutinka su lie. kéikti. Lietuvių kalbos tarmėse randame taip pat giminiškų leksemų, kurios šaknies gale turi -g: kygà ‘vaidas, barniai’, kỹgotis (-ojasi) ‘bartis, rokuotis’, kygti (-sta), kigti ‘sunkiai gyventi, šiaip taip laikytis’, kygždéntis (-ẽnasi) ‘erzinti juokais kits kitą…’, kygždìnti, kỹgždinti, kygždýti (kỹgždo) ‘erzinti’ (LKŽ V, 766). Tad greta šaknies varianto kei-k- / ki-k- esama ir varianto ki-g-, o pirminės šaknies, matyt, būta *kei- / ki. Minėtoji reikšmių filiacija (t. y. ‘keikti, plūsti’ ~ ‘rėkti, kaukti, cypti’ ~ ‘skambėti, žvangėti’ etc.) leidžia kitomis akimis pažiūrėti į pr. ep-kieckan (acc. sg.) ‘yda, nuodėmė, [vok.] Laster’, taisomą į ep-keickan ir siejamą su lie. kéikti [17 išnaša: E. Berneker, Die preußische Sprache, Straßburg, 1896, 298; R. Trautmann, Die altpreußischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910, 330; E. Fraenkel LEW, 252; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, 1968, 55; А. П. Непокупный, Balt 1972, VIII, 12–13; R. Schmalstieg, An Old Prussian Grammar, University Park and London, 1974, 79; be to, plg. jo Studies in Old Prussian, University Park and London, 1976, 219, 258. – Bet kaip E. Schwenter, Lit. kikìlis ‘Buchfink, Hänfling’ KZ 1954, LXX 3/4, 152][…] Bet gal prūsų kalbos žodis vis dėlto traktuotinas taip, kaip […] parašytas […]. [109]. Tokiu atveju pr. -kieckan / kekan per reikšmę ‘plūsti, keikti’ […] priklausytų vienašaknių žodžių būriui, kurį sudaro: lie. kèkotis ‘bartis…’, keknóti[…] ‘tyliai juoktis, kikenti’, kekčióti[…] ‘kosėti, žegčioti’, keksė́ti[…] ‘juoktis, kikenti, rizenti’, kė́kčioti ‘mikčioti…, veblėti’, la. ķekstêt (-u, -ẽju) ‘girdimai kvėpuoti, cypti, [vok.] hörbar atmen, keuchen, wie die Brustkranken, ängstlich piepen, quietschen’, lie. kėkšti (-čia) ‘verkti, rėkti’ (iš čia kė́kštas ‘žvirblinio būrio paukštis’), la. ķèkt (-cu) ‘kaksėti, [vok.] kakeln (von Hühner und Elstern)’, lie. kė̃kti, (-ia)
Šaltinis:: Karaliūnas 1978, 107–109

Antraštė:: kéikti
Straipsnelis:: [Aptariamas prūsų Enchiridione pasitaikantis rašybos klaidų tipas: gretimų balsių sukeitimas vietomis.] Pr. epkieckan ʻLaster, кощунствоʼ ← <epkeickan>, plg. lie. kéik- kéikiu, kéikti, taip pat s. lie. keikastis ʻпроклятие, злословие, поночениеʼ.
Šaltinis:: Смочиньский 1997 (1998), 230—232