Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
kelis
.
Rezultatai
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
Kai kurios kūno dalys yra kilusios iš ide.
*kᵘ̯el-
‘kilti’, ir tie pavadinimai gana įvairių reikšmių, sudarančių kelis pagrindinius tipus. Įdomus darinys iš
*kᵘ̯el-
yra sl.
kolěno
, r.
колéно
. Jame išskiriama priesaga
-ěno-
(
-ēno-
), kuri rodo tokių darinių senumą, plg. dar
polěno
,
timěno
. Tačiau galimas ir pradinio priebalsinio kamieno
-n-
išplėtimas:
*kolę
,
kolene
,
*koleni
. Vėliau sl.
kolę
>
kolěno
. Priebalsinio
n
kamieno
*kolen-
buvimą patvirtina gr.
κωλήν
‘peties kaulas’. Sl. forma
kolěno
, ukr.
колiно
su
-ēn-
vietoj
-en-
gali būti antrinės normalizacijos rezultatas. Plg. lie.
kelė́nas
‘kelio girnelė’ šalia
kẽlis
[161], paprastesnio vedinio iš
*kᵘ̯el-
, lie.
kélti
. Beje, P. Skardžius priesagos
-ėna
su ilgu
ė
kilmę aiškina iš priebalsinio
-en-
kamieno su
e
trumpuoju. Toliau čia s. sl.
ЧЛѢНЪ
, r.
член
, le.
człon
,
członek
‘(kūno) dalis’, bet plg. serbų trm.
cjên
,
cjȅnek
‘rūšis’ iš
*čel-no-
,
*kel-no-
. Ta pati šaknis ir sl.
čьl̥nъ
, r.
челн
, le.
czółn
‘valtis’ ir kt., plg. dar su kita priesaga lie.
kélmas
. Visas šias reikšmes galima taip paaiškinti:
*kᵘ̯el-
‘kilti; augti’ → ‘išaugęs’ → 1. ‘kūno dalis, kūno narys’ 2. ‘augalas, medis, kamienas’. [162]
Šaltinis:
Трубачев 1959b
, 161–162
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Baltų
*kel-i̯a-
: lie.
kẽlis
/
-ỹs
, trm.
kẽlias
ir la.
celis
reiškė ‘iškilęs, atsikišęs’. Plg. lie.
keliù
,
kélti
, kurį motyvuoja taip pat sl.
*kel-
/
kol-
vediniai:
*čelo
, le.
czoło
;
*čelnъ
, le.
człon(ek)
;
*čeljadь
, le.
czeladź
‘samdiniai’ ir galiausiai
*kol-ĕno
, le.
kolano
(dėl priesagos plg. lie.
kel-ė́na-s
‘girnelė’. Iš silpnojo laipsnio
*kl̥-
≥ baltų
*kil-
arba
*kul-
turime: 1) lie.
kìltis
, la.
cil̂ts
‘giminė’ (plg. s. sl.
kolěno
‘φυλή’,
po-kolenie
; 2) lie.
kul̃nas
/
-nis
, pr.
kulnis
‘kojos kaulas’, toliau lie.
kùlšė
/
-is
, pr.
culczi
‘t. p.’ (plg. bulg.
kъlka
‘strėnos’, lo.
calx
,
calcis
‘kulnas’).
Šaltinis:
Smoczyński 1982
, 223
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
žr.
kelnės
Šaltinis:
Smoczyński 2001
, 156
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
[Trumpai aptariami gr. k. dariniai su šaknies balsiu
ō
:] gr. κῶλον ‘limb’ : σκέλος ‘leg’ : lie.
kẽlis
‘knee’ (< *
kélii̯o
-).
Šaltinis:
Barnes 2009
, 8
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
žr.
kelėnas
Šaltinis:
Andersen 2003
, 64–66
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 44 protoslavų/protobaltų *
kolěno
/
kelja-
, br.
kalena
, ukr.
kolino
, r.
koleno
, lie.
kẽlis
, la.
celis
.
Šaltinis:
Novotná, Blažek 2007
, 336
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 45a protoslavų/protobaltų *
znati
/
žināti
, br.
znac ̕
, ukr.
znat ̕
,
znaty
, r.
znat ̕
, lie.
žinóti
, la.
zinât
, pr.
erzinat
, narevų
gindi
.
Šaltinis:
Novotná, Blažek 2007
, 336
Antraštė:
kẽlis
Straipsnelis:
[Aptariamos praslavų leksemų baltiškosios paralelės.] Remiantis sr.-kr. tarm.
čèlo
ʻотрезок времениʼ, taip pat sr.-kr. tarm.
kȍlje
ʻвремя, досугʼ ir kt., leidžia rekonstruoti p. sl. *
čelo
ʻмера времени…ʼ, kas yra geriau, nei įtraukti nurodytus žodžius į *
čelo
ʻлобʼ refleksus [ЭССЯ 4, 46]. P. sl. *
čelo
, sekant V. Cvetko, suartėja su s. i.
kālá
- ʻвремя, благоприятный момент…ʼ, kuris gali kilti ne tik iš ide. *
ku̯el
-, bet ir *
ku̯er
-. P. sl. *
čelo
turi tikslių paralelių, tęsiančių ide. *
ku̯el
- ir šaknyje turinčių -
e
- laipsnį, plg. pr.
kelan
, la.
du-celis
ir kt., taip pat s. isl.
hvel
ʻколесоʼ ir kt. Čia taip pat galima įtraukti ir rytų baltų kelio pavadinimą, plg. lie.
kẽlis
,
kelỹs
, la.
celis
< bl.-sl. *
keli̯a
šalia sl. *
čelnъ
ʻсустав, членʼ. SP įžvelgia p. sl. *
čelo
pradinį -
es
- kamieną, bet neatmestina, kad slavų leksema, kaip ir pr.
kelan
, kyla iš bl.-sl. *
kela
- ʻколесоʼ; tai, kas sukasi (> ʻмера времениʼ).
Šaltinis:
Аникин 1997 (1998)
, 207—208
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas