Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: kiaulė, buta, šaukola, raupyti, linginti, skabus, smalkis, stumplis, kempti, slėdės, paklėtė.

Rezultatai

Antraštė:: kiaũlė
Straipsnelis:: žr. čiūka
Šaltinis:: Ademollo Gagliano 1992, 146–147

Antraštė:: kiaũlė
Straipsnelis:: Vaikų žaidimas, kuris lietuviškai vadinamas kiaũlę varýti dvarañ, pažįstamas rytų s.-kr. pavadinimu čúla (Bačka) šalia čúla, slov. čúlek ‘kiaulė, tekis, [vok.] Schwein, Eber’ (< *keul- > *čul-), o rytuose – pavadinimu ćulanje, ćulati se (Lika), o tai rodytų šaknį *čjul- < *keul-.
Šaltinis:: Bezlaj 1974, 29

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

[Sabaliausko nuomone,] labai abejotinas Fraenkelio siejimas kiaũlė su gr. σωλούς· ὗς.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966a, 17

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Vadinasi, [147] ši [kiaulės pavadinimų] izofona rodo sudėtingą situaciją, panašią į nagrinėtus atvejus (žr. lie. añkstas / la. agrs ir gėda / la. kauns), todėl, viena vertus, latvių kalboje, o, antra vertus, lietuvių bei prūsų kalbose, turime panašias inovacijas arba konservatyvius reiškinius. Šiuo požiūriu kiti kiaulių terminijos elementai, kuriuos įdomu čia trumpai panagrinėti, yra arba unikumai, arba prabaltiški [it. panbaltico]. Moteriškosios lyties gyvūnas lietuvių kalboje yra vadinamas žodžiu kiaũlė (Fraenkel LEW, 249), kurio etimologija neaiški. [57 išnaša: Euleris [...], kaip, beje, ir Trautmannas bei Endzelynas, iš naujo linksta gretinti jį su pr. skewre [...], nors Fraenkelis siūlo visai kitokį sprendimą.]

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 146–147

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Gr. σῦς, συός m. ir f. ‘kiaulė, kuilys’ […]. Įprastinis žodis senojoje graikų kalboje kiaulei pavadinti yra ὗς, kuris daug aiškintas [...]. Tačiau žodžio pradžios σ yra neaiškus. Tarp pasiūlytų hipotezių: (1) gretinimas su lie. kiaũlė išsprendžia fonetinę problemą, tačiau yra labai nepatikimas (nepaisant abejotinos Hesichijo formos σωλος· ὗς, kurią primena Blumenthalis [...]); (2) hipotezė, pagal kurią σῦς įžvelgiama forma ὗς [...] (Kretschmer, KZ 1892, XXXI, 422), yra nepagrįsta; (3) buvo sugretinta su σίαλος ‘nupenėta kiaulė’ bei su Hesichijo glosa σίκα· ὗς . Λάκωνες [...]: σῦς kilo ὗς suaugus su pragraikų kamienu σι-, plg. Rujgh [...]. Deja, argumentas, besiremiantis Mikėnų silabogramos 85 reikšme, yra silpnas. Paprasčiau yra suponuoti, kad σῦς buvo pasiskolintas iš kaimyninės ide. kalbos, kuri žodžio pradžioje buvo išlaikiusi σ-. Dėl senesnės bibliografijos žr. E. Schwyzer, A. Debrunner, Griechische Grammatik I, 1939³, 308.

Šaltinis:

Chantraine DEG IV (1), 1072

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Lie. kiaũlė – visiškai neaiškios kilmės žodis, vartojamas kaip rūšinis šio gyvulio pavadinimas. Su lie. kiaũlė mėginama sieti gr. σωλούς, bet toks siejimas labai abejotinas.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1968, 175

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Pr. skewre E 685 arba skawra Grunau 19 ‘[vok.] Sau, kiaulė’; turbūt – taip Trautmannas, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 429 – giminiška su lie. kiaũlė ‘t. p.’.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 307

Antraštė:

kiaũlė

Reikšmė:

pig

Straipsnelis:

E. Fraenkelio LEW pateiktą siūlymą lie. kiaũlė ‘[ang.] pig’ sieti su gr. σωλούς (pastaroji lytis fiksuojama Hesichijaus žodyne – apie V a. po Kr. –, kur ji paaiškinama kaip ὗς ‘kiaulė, [ang.] swine’) laikau perdėm abejotinu. Manau, kad lie. kiaũlė veikiau giminiška su ide. šaknimi *keu ‘dengti, apimti, [ang.] to cover’, kuri slypi ir lie. kẽvalas, kẽvetas, kiaũtas ‘lukštas, [ang.] husk, shell’, ir todėl čia aptariamas lie. žodis giminiškas su gr. κύτος, σκῦτος ‘oda, kailis’, lo. cutis, pr. keuto ‘kailis, oda’. Laikykime, kad bl. prokalbės laikais buvęs intranzityvinis veiksmažodis *kiáuti, reiškęs ‘dengti, [ang.] to cover (oneself)’, iš kurio su priesaga -lė (ji vartojama gyvūnų pavadinimams darytis, plg. dėlė̃ ‘[ang.] leech’ : la. dêt ‘siurbti, [ang.] to suck’) ir pasidaryta lie. kiaũlė. Šiaip jau priesagos -lis (-lỹs), -lė vediniuose pamatinio veiksmažodžio akūtas keičiamas cirkumfleksu, plg. dýgti : dyglỹs (4 kirčiuotė), nors minėti vediniai gali būti ir (2), ir (4) kirčiuotės, plg. kaplỹs (4) ir kãplis (2). Taigi kiaũlė (2 kirč.) : *kiáuti. Vadinasi, iš reikšmės ‘apsidengti, [ang.] to cover (oneself), apaugti kailiu, [ang.] to grow (oneself) a hide’ galų gale susiformavo konkretus daiktavardis, reiškiantis ‘gyvūnas, kuris apaugęs, pasidengęs kailiu, [ang.] the animal wich grows a hide’, t. y. ‘kiaulė, [ang.] pig’.

Šaltinis:

Schmalstieg 1961, 139

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Autorius, analizuodamas slaviškų sinonimų poras, bando sustatyti baltiškuosius ir itališkuosius elementus [8...14]. Aiškinama, kad lie. kiaũlė nerasta paralelių ide. leksikos pagrindinėse grupėse. Tačiau lietuviško žodžio struktūra rodo jo senumą: kiaũlė < *keu-l-ā. Šios formos paieškos slavų kalbose atveda prie s.-kr. чýла (žaidimo pavadinimo, kuris įvairiuose dialektuose dar vadinamas кp̀мача ir свинка), tai leidžia manyti, kad pirminė s.-kr. чýла reikšmė buvo ‘kiaulė’. Lietuviams taip pat žinomas žaidimas kiaũlė, kuris pagal aprašymą sutampa su serbų-kroatų. Taip aptinkamas dvigubas serbų-kroatų–lietuvių genetinis žodžių, turinčių reikšmes ‘kiaulė’ ir ‘specialus žaitimas’ atitikimas. Šį atitikimą galutinai patvirtina slov. čùlek ‘meitėlis’. Prasl. čula ‘kiaulė’ užfiksuota tik pietiniuose slavuose, ir tai liudija šios formos senumą. Šią leksemą išstūmė prasl. svinja, kuri baltų kalbose paralelių neturi.

Šaltinis:

Мартынов 1978, 14

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Lie. kiaulė, la. cūka, giminiški lie. kuilys, la. kuilis. Tolimesni etimologiniai ryšiai ir šaltiniai neaiškūs.

Šaltinis:

Buck 1949, 162

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Kiaulė. Lie. kiaũlė ir la. cũka yra neaiškūs. Ide. *sūs (lo. sūs, suis, gr. ὗς) pėdsakai yra la. suvẽns, sivẽns ‘paršas’.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 227

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Lie. kiaũlė praktiškai yra izoliuotas žodis, neturintis paralelių ide. leksikoje. Šio žodžio struktūra rodo jo senumą: kiaũlė < *keu-l-ā. Manoma, kad jo atitikmuo galėtų būti s.-kr. чýла (žaidimo pavadinimo, kuris įvairiuose dialektuose dar vadinamas кp̀мача ir свинка), nes lietuviai taip pat turi žaidimą kiaũlė, pagal aprašymą sutampantį su serbų-kroatų. Tokiu būdu atsekamas dvigubas serbų-kroatų–lietuvių genetinis žodžių, turinčių reikšmes ‘kiaulė’ ir ‘specialus žaitimas’ atitikimas. Tai galutinai patvirtina slov. čûlek ‘meitėlis’.

Šaltinis:

Мартынов 1983, 60

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Lietuvių kalboje […] įsivyravo naujadaras kiaũlė, pradžioje, matyt, žymėjęs duolą, beragį gyvulį apskritai, kaip atrodo iš jo etimologinių atitikmenų pietų slavų kalbose ir ukrainiečių atitikmenų pietų slavų kalbose ir ukrainiečių Karpatų tarmėse: slov. čúla ‘kiaulė, meitėlis’, s.-kr. čȕla ‘avis mažomis ausimis; avis be ausų’, bulg. dial. чýла ‘avis mažomis ausimis’, чулó ‘gyvulys be ausų’, чул ‘kuris nupjauta ausimi’, ukr. dial. чýлий ‘kuris be ausų ar su mažomis ausimis (apie gyvulius); kuris be ragų ar su mažais ragais’ (< prasl. *ki̯aul- < ide. *keul-).

Šaltinis:

Karaliūnas 1994, 128

Antraštė:

kiaũlė

Straipsnelis:

Lie. au > sl. o dėsnio pavyzdžiai Seinų apylinkių ir kitose lenkų šnektose: k‘olla ‘begėdis’ < lie. kiaũlė.

Šaltinis:

Grinaveckienė, Mackevič 1989, 72