Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kiaunė, palapinė, maloniai, kabarakš(t), ačiū, palagnùs, romus, kregždinga, reivė, dijablas, gyna, bėdokas, giria, rūdis, nečestis, karοti.

Antraštė:

kiáunė

Straipsnelis:

Pr. caune E 663 ‘kiaunė’ : s. sl. КОУНА, lie. kiáunė, la. caũna, apie tai žr. Walde Pokorny I, 368.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 236

Antraštė:

kiáunė

Straipsnelis:

[Straipsnyje apžvelgiami kentum elementai slavų kalbose. Remiamasi rekonstruota bendrąja slavų forma ir įvairių kalbų pavyzdžiais.] kuna *‘kalė’ → ‘kiaunė’ (Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, I, 1924, 644 ir ypač Moszyński): pirminė reikšmė ‘kalė’ yra išlaikyta kaš. kuna ir la. kuna, kitose baltų ir slavų kalbose turime jau antrinę reikšmę ‘kiaunė’, kuri, atrodo, reprezentuoja eufemizmą, kilusį iš medžioklės tabu, pvz., r. kuná, s.-kr. kúna etc. Bendrasis sl. kuna gali būti interpretuojamas kaip senojo ide. vr̥ddhi tipo tęsinys, kurio sandara remiasi *k̑un- ‘šuo’ pagrindu pagal tokį pavyzdį: *k̑un- ‘šuo’ → *k̑ounā ‘šuns, šuniškas’ kaip *diu̯- ‘dangus’ → *dei̯u̯ó- ‘dangaus, dangiškas, dievas’ (plg. Kuryłowicz, The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg, 1964, 151). Žodis reprezentuoja ide. k̑- kentum palikimą ir, atrodo, yra senas bl.-sl. skolinys. Baltų formos, būtent pr. caune (*kauni̯ā), lie. kiáunė, dial. kiaunė̃, la. caûna, caûne rodo du apofoninius laipsnius: *kauni̯ā // *keuniā (plg. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, 1923, 122). Turint tai omenyje, la. kuna ‘kalė’ [69] gali būti senas slaviškas (rusiškas) skolinys, jeigu jis čia priklauso (plg. Fraenkel LEW, 1033, kur la. kuna yra nagrinėjamas kartu su la. kuce, bulg. kuče ‘šuo’). Tokia kuna etimologija yra pasiūlyta pirmą kartą.

Šaltinis:

Gołąb 1972, 68–69

Antraštė:

kiáunė

Straipsnelis:

Pr. caune ‘kiaunė’ arčiausiai siejasi su lie. kiáunė, kiaunė̃, kiáunis (LKŽ V, 701–702); la. caûna, caûne (ME I, 260), caûnīna (Erģemes izloksnes vārdnīca I, 1977, 202) ir kt., kilę iš *kēun-. Slavų pavyzdžiai, kaip ir pr. caune, rodo kitą šaknies vokalizmą – *kōun- (*kaun-), plg.: s. r. куна, куниця, кунь (apie gyvulį, jo kailį, turėjusį pinigų reikšmę); r. кунá, куни́ца, кунь (Даль, Толковый словарь живого великорусского языка II, 560–561); bulg. кỳниця, s.-kr. кýна, кýнац, куница; č., slovk., luž. a., luž. ž., le. kuna (plg. le. kunica, apie tam tikrą mokestį) ir t. t. Reikėtų paminėti ir kaš. kuna ‘kalė’ (kartais – ‘sena karvė’, netgi ‘loterinio žaidimo kortomis rūšis’), kᵘ̯una ‘kiaunė’, ‘kalė’ ir kt. [280]. Rytų baltų pavyzdžiai kilę iš ide. *keun-iā ar *keun-ā.

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 279–280

Antraštė:

kiáunė

Reikšmė:

marten

Straipsnelis:

žr. šuo

Šaltinis:

Gvozdanović 2009, 38

Antraštė:

kiáunė

Reikšmė:

Marder

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Pasak Gamkrelidzės ir Ivanovo (Indo-European and the Indo-Europeans, Berlin, New York: de Gruyter, 1995, 83tt.), ide. prokalbėje nebuvo šaknų, turinčių du tos pačios serijos sprogstamuosius priebalsius, kas rodytų opoziciją *k : *k̑, pvz., *k̑eu̯k- ‘aufleuchten, hell werden, erglühen’ > s. i. aor. ašučat ‘hat aufgeleuchtet, ist erglüht’, prez. šóčati, n. Av. saociṇt- ‘glühend’, s. i. šukrá- ‘hell’, Av. suxra- ‘leuchtend rot’, gr. κύκνος ‘Schwan’. Tačiau šis principas yra neteisingas. Bet kokiu atveju, tai turėtų būti išplėsta šaknis *k̑eu̯-k- iš *keu̯- > *k̑eu̯- ‘leuchten, hell sein’ (plg. *keu̯- > s. i. šóṇa- ‘rot’, švás ‘morgen’, n. Av. sūrəm ‘früh morgens’; *keu̯- > lie. kiáunė, la. caûna, -e, pr. caune, r. kuná ‘Marder’ ← *‘rötlich glänzend’, su *k apibendrintas iš *kou̯-).

Šaltinis:

Lipp 2009a, 56–60