Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kiek, pažagas, sėbras, pirka, ešooklė, gaužė.

Antraštė:

kiek

Straipsnelis:

Paveldėtas iš baltų epochos skaičiuojamasis įvardis yra lietuvių tarmių ir raštų įvardis kiekas ir jo absoliutinė forma kieka. Klausiamojo (nekonstatacinio) / konstatacinio įvardžio *kiekas, *kieka egzistavimą visame rytų baltų areale patvirtina ir latvių kalbos klausiamieji žodžiai ciek, cik, suprieveiksmėję šio įvardžio linksniai ir šnektų klausiamieji įvardžiai ciki, -as ‘keli, -ios’. Nors šio įvardžio nefiksuoja prūsų tekstai, jo egzistavimas prūsų kalboje nėra negalimas. Lietuvių senųjų raštų ir tarmių medžiaga rodo, kad kiekas, be klausiamosios, turėjo ir egzistavimo reikšmių: 1) ‘nežymimasis’, t. y. ‘kažkas’, ‘kas nors’; [194] 2) ‘žymimasis’, t. y. ‘keli’, ‘keletas’, ‘daugelis’. Lietuvių senuosiuose raštuose ir tautosakoje bendrumo reikšme ‘kas, kiekvienas’ vartojamas prieveiksmis kiek’. Turėdamas požymį ‘skaidomasis’, jis įeina į junginius su daiktavardžiais, žyminčiais vieną aibės elementą, arba susijungęs su įvardžiu vienas. Kadangi nei tarmėse, nei raštuose ta reikšme nevartojamas įvardis kiekas, galima prielaida, kad kiek ‘kiekvienas’ yra kilęs iš bevardės giminės vardininko-galininko formos *kieka, kurios -a yra išnykęs kaip neturintis morfologinio krūvio balsis. Po to, kai lietuvių kalboje išnyko bevardė giminė, *kieka → kiek galutinai perėjo į prieveiksmių klasę. [195] Rytų baltų *kiekas, *kieka vestinas iš baltų *keikas, *keika. Jo egzistavimą baltų epochoje patvirtina suomių kaikki, vodų keikki ‘kiekvienas’, kurie tyrinėtojų laikomi skoliniais iš baltų kalbų. Kalbamojo įvardžio etimologija iki šiol nėra įtikinamai paaiškinta. Sprendžiant iš struktūros, galima manyti, kad *keikas ir *keika yra kompozitai, sudėti iš kamieno *kei- < *kᵘ̯ei-, kuriuo be apribojimų buvo žymimi tiek aktyvieji, tiek pasyvieji daiktavardžiai [žr. Balazso darbus], plg. s. sl. čijь < *kei̯-os, kimrų pwy-, kor. pyw, bretonų piou ‘kas’ (< *kᵘ̯ei) ir kamieno ka(s) < *kᵘ̯o-.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 193–195