Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: koks, skilnus.

Antraštė:

kóks

Straipsnelis:

Lietuvių kalbos vadinamųjų kokybinių (k)-oks, (k)-oki(a) tipo įvardžių daryba diachroniniu požiūriu nėra visiškai aiški. P. Skardžiaus nuomone, išplėstinę priesagą -okja turi kitókias ir kitókis, vienókias ir visókias ir visókis, taip pat anóks, kitóks, šìtoks, vienóks, visóks. Anot P. Skardžiaus, šios rūšies dariniai gali būti sudaryti pagal įvardžius kóks, tóks, jóks, kurie savo ruožtu yra kilę iš kamienų ko-, to-, jo- ir priesagos -kja-. Janas Otrębskis laikėsi šiek tiek kitokios nuomonės „Obok zaimków kàs, tàs i niektórych innych istnieją odpowiednie zaimki jakościowe, urobione za pomocą morfemu -āki̯o-, f. -āki̯ā-: kóks, f. kokià ‘jaki’ (: kas)“ (žr. Otrębski 1956, 154). Ernstas Fraenkelis, aptardamas įvardžius kóks, kokià, tik primena, kad jie yra išvesti iš klausiamojo įvardžio kamieno ka-, ir palygina su s. sl. kakъ, r. kakoj. Rašydamas apie tóks, tokià, jis užsimena, kad jie išvesti iš tas, ta ir palygina su s. sl. takъ, le. taki, č. taky, r. takoj (Fraenkel 1962, 1105). Rusų kalbos etimologiniuose žodynuose daroma taip pat: rusų kalbos kakoj tipo įvardžiai lyginami su lie. k. koks tipo įvardžiais (pvz., Černych 1993, 369tt.; Vasmer 1953, 71, 506; ЭСРЯ I 22). Christianas Stangas savo gramatikoje kalbamuosius įvardžius lygina su sl. takъ, kakъ, jakъ. Iš ā kamieno, tiksliau, kolektyvinės „giminės“ formų su -ā, pridedant priesagą -k-, Stango nuomone, buvo pasidaryti tóks, tokìs tipo įvardžiai, kurie lygintini su slavų takъ tipo įvardžiais. Taigi jų daryba nukeliama į labai senus laikus, kai dar tebeegzistavo kolektyvinė „giminė“, kitaip tariant, į baltų-slavų epochą ar dar senesnius laikus. Pritariant šiai hipotezei reikėtų bandyti paaiškinti ne tik tai, kodėl tokio tipo įvardžių nėra nei latvių, nei prūsų kalbose, bet ir atsakyti į klausimą, kas lėmė, kad lietuvių kalboje šie įvardžiai iš esmės yra i/i̯a₂ ar i̯a₁ kamienų žodžiai, o s. sl. – o kamieno. Laikantis Stango hipotezės būtina pagrįsti kolektyvinės formos *kā egzistavimą, nors to daryti neleidžia nei įvardžio kas semantika, nei jo formų struktūra baltų kalbose. Neseniai pareikšta nuomonė, kad ankstyvojoje ide. prokalbėje buvo dvinarė giminės opozicija: genus distinctum / genus indistinctum (žr. Tichy 1993, 2). Pirmasis opozicijos narys vėliau suskilęs į vyriškąją ir moteriškąją giminę, o antrasis daugelyje ide. kalbų virtęs bevarde gimine. Tačiau dalis bevardės giminės daiktavardžių yra virtę moteriškosios giminės daiktavardžiais: ā kamienai ir ī (devī tipas) kamienai yra kilę iš genus indistinctum daiktavardžių (Tichy 1993, 4). Taigi kalbant apie giminių rodomųjų įvardžių vienaskaitos vardininko formas baltų prokalbėje ir pripažįstant giminės trinarę sistemą galima rekonstruoti baltų vienaskaitos vardininko formas : *tas, *tā, *ta. Bevardės giminės daugiskaitos vardininkas-galininkas galėjo būti *tā (ide. *tah), plg.: vedų tā, gr. τᾱ́, go. þo etc. (žr. Tichy 1993, 11). Visų trijų giminių formas turėjo turėti ir įvardžiai *šis, *anas, *(j)is, *kitas. Sunku įsivaizduoti, kad baltų prokalbėje būtų egzistavęs įvardžio kas moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma *kā. Kalbamųjų įvardžių kilmės aiškumo nėra ir Wojciecho Smoczyńskio etimologiniame žodyne (2007, 304, 681); net „atradimu“ reikėtų pavadinti aiškinimą, kad kitóks vestinas iš *kit-toks. Turint galvoje rytų baltų priesagos *-āk- vedinius, plg.: lie. senókas, vienókas, laikyti kokis, kokia seniausiais vediniais vargu ar būtų korektiška. Manyti, kad kalbamieji įvardžiai yra priesagos -k- vediniai iš ā kamieno formų *tā, *anā, *kitā taip pat vargu ar galima. Patikimesnė prielaida atrodytų, kad kalbamieji įvardžiai yra priesagos *-āk- vediniai iš kamienų *ka-, *ta-, *ana-, *ši̯a-, *kita-, *vẹ̄na-, *visa-, *ja-. Įvardžiai kitokas, -a, vienokas, -a ir iš kiekinių skaitvardžių padaryti būdvardžiai – priesagos -ok- vediniai – leidžia daryti prielaidą, kad ankstesniu lietuvių kalbos laikotarpiu visame lietuvių kalbos plote buvo vartojami kokybiniai įvardžiai *kāk-as, -ā, *tāk-as, -ā, *ši̯āk-as, -ā, *anāk-as, -ā, *kitāk-as, -ā, vẹ̄nākas, -ā, *jāk-as, -ā, kākas tipo įvardžiai buvo a kamieno žodžiai, o *kākā tipo įvardžiai – ā kamieno žodžiai. Trijų giminių sistemos egzistavimo laikais, bevardės giminės (k)-āka tipo formų reliktų gali būti Prūsijos lietuvių raštuose ir tautosakos tekstuose. Šių įvardžių pirmasis sandas (k)-ok- vestinas ne iš *(k)-okit-, o iš *(k)-oka < *(k)-āka, prie kurio yra prisijungęs absoliutinis demonstratyvas tai ← *ta i̯a (Rosinas 1988, 215). Sprendžiant iš senųjų raštų ir šnektų duomenų galima daryti prielaidą, kad moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos su -a yra pakeitusios formas su -ii̯a kamieno būdvardžių žalia pavyzdžiu mažinant alomorfų skaičių pagal ketvirtąjį morfologinės struktūros kūrimo principą, kuris vadinamas „turinio“ tapatumo ir skirtumų formalaus atspindžio principu ir kurio formulė yra „eine Funktion – eine Form“ (Wurzel 1984, 178; Rosinas 2005, 90t.). a kamieno įvardžių perėjimą į i̯a₂ kamieną, o ā kamieno į i̯ā kamieną greičiausiai lėmė *(j)is, *(j)ī́ resp. *patis, *patī tipo įvardžių linksniavimo modeliai; palankiausios šio kitimo sąlygos buvo netiesioginio rodymo įvardžių paradigmose *tākā́ patī́ ir *tākas patis įvardžiui patis palaipsniui įgyjant i̯a₂ kamieno formų.

Šaltinis:

Rosinas 2008, 163–171