Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kuilys.

Antraštė:

kuilỹs

Straipsnelis:

Pr. cuylus ‘veislinis paršas’, kaip lie. kuilỹs pasiskolinti greičiausiai iš rusų kalbos, plg. kilún, kil’ák ‘iškastruotas paršas’.

Šaltinis:

Euler 1985b, 90

Antraštė:

kuilỹs

Straipsnelis:

Pr. *cuylis ‘kuilys’ – neginčytina konjunktūra. Hirtas Beiträge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur, XXIII, 1898, 344–349 ją priskyrė prie pačių seniausių skolinių iš germanų kalbų (iš gotų). Būga RR II, 92, priešingai, tvirtino, kad šio prūsų ir ryt. baltų skolinio šaltinis buvo sl. *kylь (*кыль). Abejonių dėl pr. *cuylis slaviškos kilmės yra pareiškęs Sabaliauskas LKK X, 1968, 175–176. Tačiau priešingi samprotavimai nepaneigia nuomonės dėl pr. *cuylis pasiskolinimo iš slavų. Tas pat pasakytina ir apie lie. kuilỹs, kuĩlis, kuĩlius (LKŽ VI, 780–781; Vitkauskas, Šiaurės rytų dūnininkų žodynas, 157; LKA I, 149) ir la. kuĩlis, kuĩlȩ̄ns, kuilins, dimin. kuiļuks, kuilenĩtis (ME II, 300; EH 667, 668).

Šaltinis:

Топоров ПЯ K–L, 243–244

Antraštė:

kuilỹs

Straipsnelis:

Pr. cuylis – taip turbūt taisytinas tuylis E 683 ‘veislinis kuilys, paršas’ (plg. vok. dial. kujel, apie tai Cizemeris, ZfdM, XVIII, 153); kaip ir lie. kuilỹs bei la. kuĩlis iš sl. *kylь, iš ko vėliau la. ķilis, plg. r. киляк ‘t. p.’.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 245

Antraštė:

kuilỹs

Straipsnelis:

Vadinasi, [146] ši izoglosa rodo sudėtingą situaciją, panašią į ankstesnę (žr. añstas / agrs ir gėda / kàuns), todėl, viena vertus, latvių kalboje, o, antra vertus, lietuvių bei prūsų kalbose, turime tą patį laiką tiek inovacinėje, tiek konservatyvioje srityse. Šiuo požiūriu kiti kiaulių terminijos elementai, kuriuos įdomu čia trumpai panagrinėti, yra arba unikumai, arba prabaltiški (panbaltico): lie. kuilỹs, la. kuĩlis, pr. tuylis (*cuilis). Juo pavadinamas vyriškosios lyties gyvulys ir jis, galimas daiktas, yra slaviškas skolinys (Fraenkel LEW, 305; ME IV, 300; Trautmann BSW, 451; [...]; Toporov, K-L, 243–247).

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 146–147