Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: kulkšnis, galinti, geižti, tẽlias, kraikas, elksnis, pušis, lydėti, sintie, skonas, miksis, alsinti, išsigąsti, pašiūrė, aigaras, eršus, kekotis, mandrus, runkelis, ploščiukas, valnybė, kriaušti, broterauties, ūkininkas, klanksėti, dusti, karštis, spiesti.

Rezultatai

Antraštė:: kulkšnìs
Reikšmė:: kojos kaulelis
Straipsnelis:: žr. ankštas
Šaltinis:: Smoczyński 1987b, 360

Antraštė:: kulksnìs
Reikšmė:: kulnelis, gurnas
Straipsnelis:: Luž. a. lytis kulka‘kulkšnis, kulnelis, gurnas’ (šitai kojos daliai pavadinti luž. ž. ir kitos sl. kalbos vartoja prasl. *glezьn- [le. glozn(a), č. hlezna] besiremiančias leksemas) nepagrįstai laikoma skoliniu iš vok. kalbos. Ji yra senasis sl. kalbų žodis [481], kuris turint prieš akis atitinkamus balsių kaitos dalykus, gretintinas su bulg. kъlka ‘šlaunis, kulšis, rietas’ bei le. dial. kulka z cielęcia ‘geriausiasis veršienos, jautienos gabalas’, tai yra ‘užpakalinė’ veršiuko koja’. Pastarąją le. lytį atitinka mak. kólka ‘šlaunis, kulšis’, vėlyvoji sl. klъka ‘pakinklis, kelio lenkmuo’, s.-kr. kȕk ‘šlaunis, rietas’, slov. kȏlk ‘t. p.’. Aptariamajam žodžiui postuluotina tokia bendriausioji reikšmė: ‘sulenkta, iškreipta ar storu galu kūno dalis’. Gausius semantinius sl. žodžių atitikmenis rasime bl. kalbose, plg. lie. kulksnìs ‘kulnelis, gurnas’, la. kulksnis ‘(arklių, karvių, kiaulių) blauzdinis pėdos sąnarys, голеностопный сустав, часть сустава задней части туши; didelis kaulas su truputėliu mėsos; pėda, koja’, pr. culczi ‘kulkšnis, gurnas’, be šaknies plėtiklio k- taip pat lie. kulna ‘kojos pėdos užpakalinė dalis; bato paaukštinimas prie užpakalinės pado dalies’, pr. culnis ‘kojos pirštų sulenkimas’. Be bl. kalbų leksemų, čia paprastai dar skiriamos (taip Berneker SEW I, 660) lo. calx ‘kulnas’, tačiau dar palyginkime s. i. kalkusī́ ‘riešas, alkūnė’ ir kulydm ‘kaulų saugykla’ (*kúlya). Laikoma, kad u (sl. ъ, bl. u) ir lo. a opozicija atsispindi santykį tarp pamatinio balsių kaitos laipsnio (o :) ir redukuoto (o) [482]. Tada tarminės luž. ir lie. leksemos su u turėtų būti atsiradusios dėl antrinio abliauto išplėtimo. Tačiau mes manome, kad kažin ar verta n. v. a. Kaule ‘rutulys, kulka, rutulio formos daiktas’, v. v. a. kūle ‘t. p.’, v. v. ž. kūle ‘dubuma, duobė; rutulio formos indas; sėklidė; sutinimas’, n. v. a. Keule ‘lazda storu galu’ tyrinėti atsiejus nuo ankščiau aptartų leksemų. Palyginkite dar lie. káulnas ‘kaulas, koja, vaisiakaulis; lošiamasis kauliukas’, pr. caulan ‘koja’, kurias Fraenkelis (LEW, 230) aptaria skyrium nuo lie. kulkšnis. Ankščiau mūsų postuluotoje reikšmėje ‘sulenkta, iškreipta ar storu galu kūno dalis’ veikiausiai slypi bendresnė reikšmė ‘sulenktas, sukumpęs’ (plg. Pokorny IEW, 393tt.), o pastaroji sl. kalbose įgyja įvairią (konkrečią) išraišką. Šitam lizdui, mūsų nuomone, priskirtina ir lig šiol laikyta izoliuota leksema sl. kyla ‘kirkšnies išvarža’. Šitas žodis r. kalboje dar reiškia ir ‘išauga, gumbas (ant medžio)’, č. kalboje ‘užgyjąs, amputavus ranką ar koją drūtgalys’ (Machek, 253). Be didesnio vargo galime semantiškai sieti reikšmes ‘išvarža’ ar ‘išauga, gumbas’ su ‘gyjanti rankos bigė’. Šioms reikšmėms bendra būtų reikšmė ‘kas nors išpampęs, pūpsąs, išsipūtęs’, reprezentuojama dariniais *kul-||*koul-. Sl. kyla visiškai atitinka lie. kūla ‘sustorėjimas, sustorinimas, bumbulas, gumbas’ (Fraenkel LEW, 306) bei n. v. kūle ‘rutulys, kulkas, rutulio formos daiktas’ (apie kitų ide. kalbų vedinius žr.: Berneker SEW 680 ir Sławski SEP 104).
Šaltinis:: Шустер-Шевц 1971, 480–483

Antraštė:: kulkšnìs
Straipsnelis:: Bulg. щикълкъ ‘apvali užauga ant ąžuolo lapų’, шикалка ‘avių, ožkų mėšlas; eglės, pušies kankorėžiai, kukurūzų burbuolė’ skirtini seniesiems archajinio priešdėlio ko-, šče-, še- vediniams. Taigi bulg. шикълкъ = archajinis elementas ши-+кълк-, kurį etimologiškai atitinka luž. a. kulka ‘kulkšnis’, bulg. клька ‘šlaunis’. Prasl. *kъlk- pratęsia ir r. dial. колк ‘kaulinis kamblys po karvės ragu’ [23], slov. kòłk, slovk. klki ‘šlaunis, uolos iškyšulys’. Iki šiol r. dial. щикoлкa ‘kulkšnis’ laikytas (Fasmerio, Dalio žodynuose) pamatuotu r. щиколотка. Man regis, kad minėtas r. leksemas galime laikyti atskirais kamienais, ir pirminis vedinys yra r. щиколка, kurio atžvilgiu r. щиколотка yra antrinis (atsiradęs, matyt, dėl r. колода, колодка ir pan. įtakos). R. щиколка, kaip ir bulg. щикълкъ pratęsia senąjį kamieną *kъlk-, kurio pirminė reikšmė ‘sustorėjimas, išsikišimas’. Atitinkami kitų ide. kalbų vediniai irgi yra savotiški anatomijos terminai, plg. lo. calx ‘kulnas’, calcar ‘pentinas’, lie. kulkšìs, kulkšnìs ‘sąnarys, sulenkimas’ (Pokorny IEW, 928).
Šaltinis:: Куркина 1979 (1981), 22–23