Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kuokštas, slenas.

Antraštė:

kúokštas

Reikšmė:

pluoštas, gniūžtelė (plaukų, vilnos), krūmas

Straipsnelis:

[Straipsnyje paneigiama lie .kúokštas ir r. куст giminystė.] Iki šiol jie buvo visuotinai siejami – tiek R. Trautmanno, tiek E. Bernekerio, E. Fraenkelio ir kitų. Lie. kúokšta, kúokštas laikomas daugiareikšmiu žodžiu: ‘sauja, gniūžtelė, ryšys’, ‘krūmas’, jo vediniai pateikiami tokiom reikšmėm: kúokštė, kúokšta, kúokštis ‘kopūstas su netankiais lapais’, kùkštas ‘plona kartis su pritvirtinta gniūžtele šiaudų (kaip sienos, ežios ženklas)’, kùkštis ‘maža šieno krūvelė’ (Fraenkelis LEW). Rusiškas žodis vienareikšmis: куст ‘bet kuris daugiakamienis žemaūgis augalas; daugiametis augalas su sumedėjusiu stiebu, mažesnis už medį’ (Даль, Толковый словарь живого великорусского языка) [274]. Tačiau pagrindinė lie. kúokštas reikšmė – ‘pluoštas, gniūžtelė (plaukų, vilnos)’, o antrinė, perkeltinė yra ‘krūmo’ reikšmė. Tokia pat perkeltine galima laikyti r. куст ‘krūmo pavidalo’ reikšmę. Yra duomenų, paneigiančių ‘krūmas’ ir ‘gniūžtė’ giminystę. Tikriausiai jos yra iš skirtingų, etimologiškai nesusijusių pirminių kamienų [275]. Be to, Trautmanno nurodytos praformos *kōukšta- negalima laikyti bendra baltams ir slavams, nes ji atspindi tik lietuviško žodžio ypatybes. Tiktai lie. kúokštas turi ide. ilgojo akūtinio diftongo ōu -u- eilės refleksą (plg. kùkštas), o visas lie. kúokštas rekonstruojamas kaip priesaginis vedinys *kōuk-sto-, kurio šaknis susijusi su sudėtinga, dar ide. laikų apofonija *keuk- / *kouk-. Apie r. куст to pasakyti negalima, nes jis neturi nei senojo ilgumo, nei akūtinio kirčio. Neturint senesnių duomenų ir žinant dvejopą rusų y [u] genezę, galimos būtų tokios dvi rekonstrukcijos: *kousto- arba *konsto-. Rusiškas žodis susidėjo iš *ku-sto-, turėjusio įvardinės kilmės prefiksą (ka-, ku-, kǫ-) ir veiksmažodinio kamieno sta- / sto- ‘stovėti’ vardinę formą, plg. prostъ. Šitaip etimologizuojant, lie. kúokštas ir r. куст tapatumas negalimas. Rusiško žodžio senumas nekelia abejonių. Jis negi sietinas su s. i. augalo pavadinimu kúṣṭha- ‘Saussurea lappa’. M. Mayrhofferis jį traktuoja kaip „aus einer fremden Quelle [iš svetimos neide. kalbos]“, bet tai absoliučiai nereikalinga dėl visiško tapatumo su s. i. kúṣṭhā ‘kyšantis [276] galas, pvz., pintinės viršus’, kuris tame pačiame žodyne siejamas su s. i. kúṭṣha ‘Lendenhöhle (?), strėnos įduba’. Mūsų manymu, čia visai įmanoma įžiūrėti vertinimo prefiksą ku- su veiksmažodinės šaknies sthā ‘stovėti’ vardine dalimi. Indų ir rusų žodis reiškė kyšantį iš žemės krūmą.

Šaltinis:

Трубачев 1982, 273–276

Antraštė:

kúokštas

Straipsnelis:

Pr. *kost- atstatoma pagal vietovardžius Costus, Costos, vėliau – Kohsten. Gerulio nuomone, siejasi su lie. kúokštas (plg. r. куст); dėl k nebuvimo prieš st žr. Trautmann R., Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 182.

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 137

Antraštė:

kúokštas

Straipsnelis:

[Rec.: Acta Baltico-Slavica 1982, XIV] O. Trubačiovo straipsnyje prieštaraujama visuotinai etimologiniuose darbuose priimtam lietuviško žodžio kúokštas siejimui su rusų куст ir pateikiamas naujas šio žodžio kilmės aiškinimas. Tai motyvuojama tiek semantine, tiek „formaliąja-fonetine“ tų abiejų žodžių analize. Semantiškai lie. kúokštas savo pagrindine reikšme ‘laisva puokštė, gniūžtė’ sudarantis priešpriešą rusų куст, kurio pagrindinė reikšmė esanti ‘nejudamas, į žemę įaugęs augalas’, todėl leksemos veikiausiai kilusios iš skirtingų pirminių kamienų. Tokią prielaidą, autoriaus nuomone, patvirtinanti ir „formalioji-fonetinė“ šitų žodžių charakteristika: lie. kúokšto prolytė rekonstruojama kaip priesaginis vedinys *kōuk-sto-, o rusų куст – kaip dūrinys *kusto, kur ku- esąs įvardinės kilmės priešdėlis, o sta- / sto- – iš veiksmažodžio, reiškusio ‘stovėti’, kamieno padaryta vardažodinė forma (be kita ko, čia šitoks darybinis modelis gretinamas su skr. kúṣṭhā ‘kyšantis galas’).

Šaltinis:

Palionis 1987, 78