Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: liūgas, skuistas, šelpti, stėgti, apsálmas, žvyruoti, drugys 1, švarkas, pašinas, ūkininkas, rūpeslyvas, bulvienė, dievaži, aštuoni, žvelgti, žirgas, žvejys, brizgėti, mielės, drobužis, našta, gūruoti, žluktas, gegutė, dumšla, ėnioti, mirgėti, šiltas, drėksti, svogūnas, burliungė, keksėti, žviedas, adalniai, lūgas, kupčius, tašiklis, brunšis, krušus, žvilti, drovėtis, mergelė, sugirbėti, gvėrinti, škola, podukrė, vožyti, šlamutis, žuobris, žobrynas, žiberklai, laišvikis, stoginė, trimterėti, burkūnas, šliucas, bobelpalaikė, giaurė, žiuberklas, čielas, šiupti.

Antraštė:

liū̃gas

Reikšmė:

liūnas

Straipsnelis:

[Analizuojami baltų-slavų-albanų etimologiniai sutapimai.] Pelkėje atsiverdavo vandens nutekamasis kanalas: albanų lug (turkų skolinys uluk, oluk), galima įtarti giminystę su ilyrų ἔλος Λούγεον […], gr. (iš ilyrų?) λυγοῖος ‘tamsus’, ide. lug- […], leug- (lie. liū̃gas ‘liūnas’, la. ļuga ‘šaltiena’) […].

Šaltinis:

Широков 1984, 17

Antraštė:

liū̃gas

Straipsnelis:

Albanų pellg m. ‘klanelis, vandens klanas; gili vieta jūroje, upėje ir t. t’. D. Camarda sugretino su gr. πέλαγος ‘jūra’, G. Meyeris – su lie. pélkė, gr. πελκός· πηλός, lo. palus ‘pelkė’, H. Barić pagal pamatinę formą *po-leugā – su lie. liũgas. Walde-Pokorny jį laiko skoliniu iš graikų. Pagaliau N. Joklis artimiausiu giminaičiu laiko ilirų genties pavadinimą Πέλαγος, kuris giminiškas su šiuo žodžiu pagal ide. pagrindą. N. Joklio suponuojamą pirminę formą pellëg dabar patvirtina senieji kalbos šaltiniai.

Šaltinis:

Çabej 1965a, 18–19

Antraštė:

liū̃gas

Straipsnelis:

[Recenzuojamas E. P. Hampo straipsnis Ponto-Baltica, 2-3]. E. P. Hampas aptaria šaknies ide. *leug- reprezentantus Juodosios-Baltijos jūros regione […], parodo, kad minimõs ide. šaknies žodžiai geriausiai paliudyti albanų kalboje (beje, tokie atvejai labai reti), o jų pirmykštė reikšmė sietina su šlapumu, drėgnumu. Įdomų ir novatorišką albanų žodžių etimologizavimą tegu įvertina albanistai […]. Lie. liū̃gas nėra vienintelis analizuojamas šaknies atstovas, LKŽ randame ir ‘dėsningesnius’ lū̃gas (2) bei lū́gas (1). Kadangi lietuvių kalboje egzistuoja variantas ir su akūtu, manyti ide. archetipą buvus *leugh-, argumentuojant, be kita ko, liū̃gas cirkumfleksu, nėra pagrindo. Kita vertus, ir pati W. Winterio taisyklė, kuria šiuo atveju remiamasi, kelia daug abejonių. Antras dalykas, lie. l(i)ū̃gas turbūt negalima analizuoti atsietai nuo liū́nas etc. (tai liečia ir atsakančius latvių kalbos žodžius) – pernelyg daug tarp jų bendro. Kaip ten bebūtų, nėra abejonės, kad nuodugnus baltų (ypač lietuvių) faktų tyrimas praskaidrintų ir ide. horizontą.

Šaltinis:

Stundžia 1987, 207

Antraštė:

liū̃gas

Straipsnelis:

Iš prasl. luža (< *loug-i̯a) kildinami s.-kr. лу̏жа ‘pelkė, bala’, slov. lúža, s. r. лужа, s. č. lúžě, a. luž. luža, ž. luž. luža ‘bala, pelkė’. Artimiausios ir patikimiausios paralelės praslaviškai [75] leksemai aptinkamos baltų kalbose: plg. lie. liū̃gas (< *liaugas), la. luga, ļuga ‘pelkė, bala’. Šis baltiškas balos pavadinimas vienintelis turi atitikmenų kitose kalbose: plg. albanų lëgatë (*lougata) ‘bala, pelkė’ [76].

Šaltinis:

Мартынов 1983, 75–76

Antraštė:

liū̃gas

Straipsnelis:

Prasl. luga, lugъ ir pragerm. laugo formų bendra reikšmė –‘šarmas’. Jos neturi patikimų ide. paralelių ir vienodai priešpastatomos viena kitai [166]. Autorius siūlo tokią prasl. luga: luga < *lou̯-ga (kaip struga < strou̯-ga) etimologiją. Tada čia galima priskirti ilyrų lyga ‘pelkė’, lie. liū̃gas ‘pelkė, klampynė’, prasl. luža ‘pelkė, bala’, albanų lëgatë ‘bala, pelkėta vieta’ (plg. s. r. вапа ‘bala’ ir вапьно ‘kalkės’). Jei tokią etimologija pasirodytų teisinga, galima būtų numanyti praslavų formą patekus į pragermanų prokalbę [167].

Šaltinis:

Мартынов 1963, 166–167

Antraštė:

liū̃gas

Straipsnelis:

Autorius praslavų leksikoje išskirdamas sinonimų poras, nurodo baltiškus ir itališkus ingredientus, atsiradusius dėl geografinių kontaktų [8-9]. Iš prasl. luža (< *loug-i̯a) ‘pelkė’ kildinami: s.-kr. лу̏жа, slov. lúža, s. r. лужа, s. č. lúžě, a. luž. łuža, ž. luž. luža ‘bala, pelkė’. Artimiausios paralelės baltų kalbose: lie. liū̃gas (< *liaugas), la. luga, ļuga ‘pelkė, bala’ ir jų vediniai. Tai vienintelis balos pavadinimas, turintis atitikmenų kitose kalbose: plg. albanų lëgatë (*lou̯gata) ‘bala, pelkė’. Sinonimiškas prasl. bolto (s. sl. блато, bulg. блато, maked. блато, s.-kr. бла̏то, slov. bláto, r. болото, č. bláto, slovk. blato, le. błoto, a. luž. błoto) ‘pelkė, purvas’ paprastai siejamas su lie. báltas, nors baltų kalbų ribose ši leksema niekur nereiškia ‘pelkės’. Tuo tarpu reikšmę ‘pelkė’ turi gausios formos įvairių senųjų ir naujųjų Balkanų ir Viduržemio jūros kalbų (albanų baltë, rumunų baltă, š. it. palta ir kt.). Kai prasl. bolto lyginamas su lie. báltas, paprastai nurodomas reikšmių perėjimas ‘baltas’ > ‘pelkė’, le. biel, br. бель. Beje, bělь turi ‘pelkės’ reikšmę tik teritorijoje su baltu substratu, dėl to galima numanyti rytų baltų kalkę lie. bálas ‘baltas’ – balà ‘pelkė’ [89]. Visa tai leidžia numanyti prasl. bolto esant itališkos kilmės [30].

Šaltinis:

Мартынов 1978, 29–30

Antraštė:

liū̃gas

Reikšmė:

klanas, valka; purvynas, mulvė; liūnas, klampynė

Straipsnelis:

žr. luknė

Šaltinis:

Urbutis 1972e, 208–209