Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: liauti, liautis (gleivės), grodšalas.

Antraštė:

liáuti, liáutis (gleĩvės)

Straipsnelis:

luž. a. liwki ‘šiltas’, luž. ž. glěwki, glěwny ‘šiltas, minkštas’ E. Muka (Muka I 272) laiko skoliniu, galbūt iš vok. lanig, o pradžios g- aiškina kaip antrinį priebalsio pridėjimą. Mums regis šie žodžiai siejasi su č. leviti ‘silpninti, tramdyti’, levný ‘pigus, santūrus’, ukr. лівити ‘nurimti, nusileisti’ < *glēu- / *glīu̯- (čia įvyko antrinis prieb. gt. gl- > l, plg. le. łydka ‘ikrai (kojos)’ < *glyd(t)a). V. Machekas (Machek² 329), remdamasis Bernekeriu (Berneker SEW, 715) čia priskiria lie. liáuju, liáuti(s) ‘nustoti, už(si)baigti’ (dėl fonetikos plg. prasl. *sěverъ ‘šiaurė’ ir lie. šiáurė). Tačiau minėtiems sl. žodžiams neabejotinai giminiški yra ir vok. lau, v. v. a. lȃ, lȃw ‘šiltokas, minkštas’, ags. hlēow ‘saulėtas, šiltas’, s. isl. hlær ‘švelnus (klimatas)’, kuriuos Kluge-Götze (Kluge-Götze 439), skirdamas tarpinę grandį germ. *hlēwa / *hlewa kildina iš ide. *k’leu- (plg. Pokorny IEW, 551). Sl. ir bl. kalbose fiksuojama paralelinė forma su skardž. žodžio pradžios prieb. (g̑- nepalatalinis), plg. ukr. глебвкий ‘lipnus, tamprus, tęsiamas’, slovk. hliviet’ ‘tinginiauti, dykinėti’ [87], le. gliwieć ‘sugesti (apie sūrį)’, r. dial. глев(а) ‘gleivės (ant žuvies)’, č. hlíva ‘pinties rūšis, s.-kr. гљива, luž. ž. gliwka ‘смолона вишневых деревьях’, plg. lie. gleĩvės, gleĩviai, gleivė́ti, la. glievs ‘silpnas, išglebęs’, glēvs ‘klampus, vangus’ (Fraenkel LEW, 157). Abi žodžių grupės iki šiol buvo išskiriamos, matyt, dėl reikšmių neatitikimo. Manome, kad semantinį ryšį galima atkurti, jei reikšmę ‘gleivėtas, išglebęs, minkštas’ laikyti reikšmių ‘tvirtas, stangrus, kietas’ antonimu. Taigi, bendra pirmine forma reikėtų laikyti *gloi̯v- (prasl. glěvъ / *glei̯v- (prasl. *glivъ) [žr. Pokorny IEW, 364].

Šaltinis:

Шустер-Шевц 1970 (1972), 87–88