Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: liežuvis, dergla, tibuliai, gudobelė, jūra, šlapdrimba, bėgti, dvarnas, maigyti, ploštė, bobas daryti.

Rezultatai

Antraštė:: liežuvis
Straipsnelis:: Dauguma žodžių, žyminčių sąv. liežuvis, priklauso iš ide. prokalbės paveldėtų giminiškų žodžių grupei, nors čia yra daug fonet. neaiškumų. Kiti ide. k. žodžiai, žym. šią sąvoką, siejami su veiksmažodžiu laižyti. Daugelyje k. tas pats žodis žymi 2 sąv.: ‘liežuvis’, ‘kalba’. Lie. liežuvis (turėjo įtakos veiksmažodis liežiu ‘laižau’) giminiškas lo. lingua < dingua (dėl lingere ‘laižyti’ įtakos), s. air. tenge, go. tuggō, pr. inzuvis, s. vok. zunga, s. sl. językŭ (dėl neaiškios priežasties nukritęs pradžios d) ir t. t., visi < ide. *dn̥g̑hwā- (arba panašios).
Šaltinis:: Buck 1949, 230

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: Esant žinomai bendrai ide. izoglosai reikšti ‘liežuviui’ nustatomi artimesni ryšiai tarp arm. ir lie. kalbų: plg. arm. lezu, lie. liežùvis, kur yra dviejų šaknų kontaminacija: *leig̑h- ‘laižyti’ ir *dn̥g̑hū- ‘liežuvis’, pradinis 1 atsirado veikiant veiksmažodžiui lizanem ir liẽžti ‘laižyti’, palygindami pažymėsime, kad sl. *językъ yra sudarytas iš prielinksnio-priešdėlio *en ir šaknies *g̑hū- analogiškai pr. insuwis. Kitų kalbų formos atsilieka daug toliau: plg. s. i. jihvā́, s. isl. ligur ‘liežuvis’ ir kt.
Šaltinis:: Сараджева 1987, 25

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: Ekskliuzyvinės armėnų–baltų izoglosos: […] arm. lezu ‘liežuvis’ – lie. liežùvis.
Šaltinis:: Сараджева 1987, 26

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: Aš esu pasiūlęs [1 išnaša: Chicago Linguistic Society Book of Squibs 1977, 46–48. Papildant ten nurodytą literatūrą, bus matyti, kad aš aiškiai atmetu Vasmerio (REW I, 334) pasiūlytą n-n disimiliaciją ‘9’ pavadinime, nes tai visiškai ad hoc], kad baltų-slavų *deunó- ‘9-tas’ ir debes- ‘debesis’ atsispindi *ˀneunó-, *ˀnebes- per stop-elemento suvokimo poslinkį (< ide. *Hₑnéun, *Hneb-hes-), kad *n̥žū- ‘liežuvis’ ir *l̥̄go- ‘ilgas’ atspindi *ˀn̥žū-, *ˀl̥̄go- < *dn̥žū-, *dl̥̄go- „apvertus“ šį klaidingą suvokimą [„by a reverse of this misperception] (< ide. *dng̑huHₐ, *dlHghó-) ir kad *li- (lie. lìzdas ‘nest’) < *dl’i- < dn’i- (neleistina seka iš ide.) < *ˀn’i < *Hₑni- dėl *i palatalizacijos efekto. Slavų gnězdó ‘lizdas’ (su baltų-slavų tematiniu neoguṇa; plg. lie. dienà) rodo neleistino *dn- < ˀn- sprendimą paprasta gravity disimiliacija: [-contin] → (+grv) (+[+contin/–grv]) / [+nas/–grv]. […] aišku, kad tarpinei grandžiai *dn būti tokio pavidalo, kad būtų pasiektas baltų *dli ar slavų gh-. Kaip matėme, *dn̥žū- > ˀn̥žu- > inžuu̯i- (lauktasis i-kamienas) paaiškins pr. lytį insuwis. Beje, lie. liežùvis nepakankamai detaliai paaiškintas: „mit Umbildung der Wurzelsilbe“, pagal Stang VGBS 214. Bet kaip tas perėjimas vyko? Remiantis lìzdas modeliu, įmanoma, kad *dn̥- elgėsi (pvz., po pirma einančio vokalinio finalo) kaip *dn-. Šitaip turėtume ⁺[dn̥žū-] → *[dl̥ͥžū-], su i-nuspalvintu silabiniu rezonantu (aidu?) [with i-coloured syllabic resonant], užuot turėję raidą į *dližū, kuri būtų davusi tiesiog (gal tuoj pat) *ližuu̯(i)-. Tokia forma tuomet buvo lengvai suvokta kaip nulinis laipsnis semantiškai tinkančio [semantically appropriate] *leiž-(i̯ᵉ/ₒ-) ‘lick’ > lie. liẽžia (: skr. réḍhi < *leig̑h-ti). Tuomet, išvestas kaip -ii̯o-kamienis (VGBS 214, 191), sudarydamas agentinį ar instrumentinį daiktavardį (Endzelīns, trans. Schmalstieg and Jēgers, CPMBL 89–90 §98), „neo-guṇa“ derivatas liežùvis tampa semantiškai skaidrus, morfologiškai gerai sudarytas ir fonetiškai visiškai aiškios kilmės […].
Šaltinis:: Hamp 1979, 144

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: Oset. yzvag | æzvag ‘liežuvis’. Nors žodis yra indoeuropietiškas, bet jo formos kalbose smarkiai skiriasi ir negalimas vienalytis prototipas. Matyt, jis buvo veikiamas įvairių variacijų ir tabu bei kitokio pobūdžio variacijų (Pokorny 223; Buck 1949, 230; Mayrhofer I, 436–437). Visiškos vienybės nėra ir iranėnų pasaulyje. Plg. persų zabān, (dial.) zuvān, zvān, zävun, pehlevi zuvān, uzvān, parf. azvān, kurdų azmān, zamān, afg. žaba, veneci zəba, Pamyro š., s. ziv, Pamyro sgl., išk. zəvuk, Pamyro v. zəvāk, zəvī, jagn. zivok, sogd. *zəvāk, *əzzvāk (zß’k, ’zß’k), chorezm. *zvak, *əzvāk (zß’k, ’zß’k), av. hizvā-, hizū-, s. persų hizan- (iš *hizwan-), s. i. ǰihvā. Ne visai aiškus yra sakų biśā- ‘liežuvis’ (iš *vizvāka-?). Už arijų ribų, su kai kuriomis fonetinėmis „anomalijomis“ – s. sl. językъ, lie. liežùvis, arm. lezu, gen. lezvi ‘liežuvis’, lezvakʿ ‘liežuvėlis’, lo. lingua, s. isl. tunga, ang. tongue, vok. Zunge, s. air. teng ‘liežuvis’ ir pan. Oset. formą, kaip ir daugumą rytų iranėnų, reikia kildinti iš *zwāka- (iš hizwāka- turėtume *xyvzag | *xivzag). Metatezė zv → vz dėsninga, plg. ævzær ‘kvailas’ iš *zwara- (zura-). Formos su -āka (sogdų, chorezm. *əzvak, Pamyro v. zevāk, oset. yvzag ir kt.) priklauso formoms su -ān- (persų zabān ir pan.) kaip, tarkim, *dantāka- (oset. dændag) priklauso dantan- ‘dantis’ arba *pantāka- (oset. fændag) priklauso pantan- ‘kelias’. S. i. ǰihvā- ir av. hizvā- galbūt su tam tikru pritempimu reikia kildinti iš modelio *g̑hg̑hew- ir nagrinėti kaip veiksmažodinės šaknies *g̑hew- ‘šaukti’ (‘liežuvis’ = ‘kuo šaukiama’) reduplikaciją. Plg. Трубачев ЭССЯ VI, 74–75; Герценберг, Иранское языкозняние, М., 1976, 132–133. Šiuo atveju rytų iranėnų *zwāka- tipo formas reikia tiesiogiai sieti [279] su veiksmažodine baze *zwa-, *zaw- ‘šaukti’ kaip, tarkim, oset. æznag ‘priešas’ iš a-znāka- su *zna-, *zan- ‘žinoti’. Hübschmann [...]; Вс. Миллер [...]; Benveniste BSL 1951, XLVII, 22–23; Asiatica, Festschrift Weller 1954, 30–32; [...]; Bailey, Saka Dictionary, 290.
Šaltinis:: Абаев ИЭСОЯ IV, 279–280

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Autorius analizuoja J. Hilmarson’o straipsnį apie ide. liežuvio pavadinimus, jį tikrina, žavisi juo.] Man susidarė įspūdis, kad studija apie ‘liežuvio’ pavadinimus parodė […], kad jo ryšys su ‘žuvies’ pavadinimais ir toliau turi būti įžiūrimas [178]. [Bet toliau tą ryšį autorius nusako kiek kitaip nei J. Hilmarsonas]. Labai anksti ide. turėjo abliautinį daiktavardį *g̑heAw- reiškiantį ‘burnos stogas’. Jis išliko nesudėtinių žodžių pavidalu gr. kháos, lo. faucēs, toch. B koyṃ, A ko, B kor (?), s. v. a. guomo, lie. gomurys. [183] Šitas daiktavardis tapo sudėtinio žodžio su *n̥dh- dalimi. Sudėtinio žodžio darybinė reikšmė ‘tas, kuris yra po burnos stogu’ ir ja imtas vadinti ‘liežuvis’. Tačiau dūrinys supaprastėjo ir nustojo būti suvokiamas kaip dūrinys: – priešingai, dešinė žodžio pusė dėl panašumo su žodžio ‘žuviai’ pavadinti formomis buvo identifikuota su ja: žodis ‘liežuviui’ pavadinti buvo suprastas kaip dūrinys su ‘žuvimi’ antrojoje dalyje. Nauja segmentacija tapo *n̥-dhg̑huhA- (buvo anksčiau *n̥dh-g̑hu.A-) ir *n̥- buvo interpretuotas kaip „kartu su“, arba intensifikatorius [184]. Lietuvių ‘liežuvio’ žodį detaliai išaiškinti vis dar nelengva […]. Galbūt Fraenkelio LEW 369 pateiktas pavyzdys pasirodys galintis pagelbėti: jeigu r. lizún (šalia lízen’) ‘Zunge beim Rindvieh’ turėjo giminišką formą su nediftongo, bet paprasto -u- ilgumu lietuvių kalboje anksčiau nei paliudytoje, toks *liežu- galėjo būti sulydytas su *inžuw-, galbūt net ta prasme, kad žodis su l, t. y. jo kamienas, buvo paveiktas paveldėtosios formos ‘liežuviui’ pavadinti ir vėliau užėmė jos vietą lietuvių leksikoje. [173]
Šaltinis:: Winter 1982, 173–184

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Autorius analizuoja ide. ‘liežuvio’ pavadinimus. Mãno, kad ide. kalbose jie išsirutuliojo iš 3 skirtingų pre-formų, pagal tarminę distribuciją: *dn̥g̑hu̯a šiaurėje ir vakaruose, *n̥g̑hū centre ir *g̑hig̑hū / *g̑hug̑hū bei *g̑hig̑hu̯ā / *g̑hug̑hu̯a rytuose.] Antrąją formą *n̥g̑hū rodo bl.-sl. formos, s. sl. językŭ […], pr. insuwis, kilęs iš bl. *inźū < ide. *n̥g̑hū. Lie. liežùvis turbūt yra kilęs iš tos pačios pre-formos, bet buvo paveiktas žodžio liẽžti ‘lick’, iš kurio pasiskolino pirmuosius garsus, plg. panašią kai kurių rusų dialektų raidą (Novgorod, Beloozero etc.), kur randama l’azyk vietoj jazyk pagal analogiją su lizat’ ‘lich’. Galima įsivaizduoti tokią lie. žodžio raidą: bl. *inźū → *inźuwis > proto-lie. *įžuwis → liežuvis. [358] [Autorius gilinasi dar giliau. Nurodęs, kad ‘raumuo’ ir ‘žuvis’ daugelyje kalbų gali būti vadinami tuo pačiu žodžiu, jis atkreipia dėmesį, kad liežuvis irgi yra raumuo.] Neturėtume nustebti, jei mūsų ide. protėviai buvo pavadinę liežuvį žuvimi, nes iš visų kūno raumenų liežuvis turbūt labiausiai primena besiraitančią žuvelę. Pre-forma *-g̑hū, priskirta liežuvio pavadinimams, baltų kalbose yra paliudyta (-ijama) ir reikšme ‘žuvis’. Taip lie. žuvìs (pl. žùves, gen. pl. žuvų̃) ir la. zivs (dial. zuvs) yra ū-kamieniai kylantys iš bl. *žū- iš ide. *g̑hū-[363]. Baltams ir slavams rekonstruota forma *n̥g̑hū- dabar gali būti suprasta kaip šaknis *-g̑hū ‘žuvis, raumuo’ su prefiksu *n̥ ‘į, viduje’, t. y. ‘žuvis ar raumuo, kuris yra viduje, į-žuvis ar į-raumuo’, darybos paralelė su s. air. ingen ‘duktė’, t. y. ‘moteris, kuri yra viduje (šeimos), į-moteris’ arba s. i. ádhipati- ‘viešpats esąs virš…’.
Šaltinis:: Hilmarsson 1982, 358, 363–364

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Analizuojamos lie.–pr. kalbų leksikos izoglosos, t. y. žodžiai, kurių nėra latvių kalboje.] lie. liežùvis – pr. insuwis ‘liežuvis’ […]. Kalbama apie ide. žodį liežuviui pavadinti (s. sl. językŭ, skr. jihvā [ir kt. pvz.]). Lietuvių kalboje […] šis žodis patyrė antrinį sugretinimą su liẽžti […]. Tipą insuwis latvių k. yra praradusi ir pakeitusi mèle […], daug naujesniu […]. Šiuo atveju la. kalba yra aiškiai inovacinėje pozicijoje, o lietuvių ir prūsų išlaiko originaliąją ide. situaciją.
Šaltinis:: Ademollo Gagliano 1991, 163

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Garsiškai skiriasi] pr. insuwis „liežuvis“ (EV 94), lie. liežùvis, s. sl. jezykъ, su d- s. lo. dingua, go. tuggo ir kt. „t. p.“.
Šaltinis:: Euler 1983, 37

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Aut. nagrinėja ide. *(s)dln̥ǵhuHa, iš kurios kildina ir lie. liežuvis]. [123] Kelt., germ., bl.-sl. ir toch. kalbos rekonstruoti *(s)dln̥ǵhuHa. Ši šaknis yra supaprastintas variantas iš *(s)dln̥ǵhuHa (rekonstruojamo pagal gr.-arm., italik., alb. kalbas). Pradžios *dl-, *d- liudija tai, kad [124] toks [dl] junginys buvo svetimas šiaurės Europos kalbai, kurioje nebuvo vokalinės opozicijos tarp [a] ir [o]. Tai sudarė palankias sąlygas daiktavardžiams, kurie baigiasi -u.
Šaltinis:: Hamp 1989, 121–

Antraštė:: liežuvis
Straipsnelis:: Bl. ē ir ī/jā kamienų kilmė: […] 5) proterodinaminiai uH₂ kamienai: pr. insuwis, lie. liežuvis, r. jazyk. […]
Šaltinis:: Kortlandt 1997, 162

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: [Aptariama paveldėtoji iš ide slavų anatomijos leksika.] Slavų kalbos turi bendrą ‘liežuvio’ pavadinimą prasl. *ęzykъ iš pirminio *(j)ęzy, kuris atitinka pr. insuwis. Kitose ide. kalbose pavadinimas yra toks pats, tik turi perdirbtą pirmą skiemenį, plg. lo. dingua, germ. *tungōn, kurios rodo ide. *dn̥ǵhū, *dn̥ǵhu̯ā. Bl.-sl. inžū tęsia ide. *dn̥ǵhū su išnykusiu pradžios d (panašiai kaip praslavų *dl̥'gъ šalia lie. ìlgas). Toks pradžios pasikeitimas galėjo įvykti dėl tabu – galėjo turėti įtakos piktų liežuvių poveikio baimė (Havers NLS 60, 120-1, 122-4). Taip pat pokytis žodžio pradžioje galėjo įvykti dėl liaudies etimologijos siejant su laižymu, tęsiančiu ide. *leiǵh-.
Šaltinis:: Herej-Szymańska 2000, 179–180

Antraštė:: liežùvis
Straipsnelis:: Sl. *językŭ < *inzū-kŭ (< *(d)ng̑hū-, plg. s. ang. tunga, lo. dingua (> lingua)), s. air. tenge – visi moteriškos giminės. Tuo tarpu artimiausi ide. atitkmenys lie. liežùvis, pr. insuwis yra vyriškosios giminės.
Šaltinis:: Orr 2000b, 160–161