Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: lušis, perdulti, klonys, vandeniuoti, būklas, blyžė, žlauktas, juosmuo, prilėdnus, kabarotis, kalpoti, skinda, atakia, katėnas, pasmėlėti, ažantis, skybras, kykoti.

Antraštė:

lúšis

Straipsnelis:

Sl. rysь (s. sl. rysь, r. рысь, le. ryś, č. rys, s.-kr. ri̋s, bulg. ris), atrodytų, negalima atskirti nuo lie. lúšis [-ú-! A. G.], la. lũsis, pr. luysis, s. v. a. luhs, vok. Luchs, s. saks. lohs, air. lug, arm. lus- (pl. lusanunk), gr. λύγξ, λυγκός(su įterpiniu -n-) < ide. *leuk̑-, leuk- „žėrėti, blizgėti“ (Miklosich 286). Remdamiesi sl. rysь anomaliniu -r- lingvistai (pvz. Vasmer II 557) minėtą žodį sieja su etimologiškai atskira grupe: s. sl. rusъ, r. русый, č. rysý „rudas“. Iš kitų ide. kalbu išsiskirianti sl. forma gali būti paaiškinta kaip arijams būdingo rotacizmo (l → r) įsiterpimas į sl. kalbą. Hipotezė, kad sl. rysь yra skolinys iš iranėnų [Kořínek.– IF 67, 289; Janko.- IF 40, 302; Zubatý (pagal: Vasmer II 558)] nepatikima, nes iranėnų kalbose toks žodis nežinomas, plg. pers. vašag „lūšis“.

Šaltinis:

Абаев 1966 (1968) b, 261

Antraštė:

lū́šis

Straipsnelis:

Prasl. rysь-. Ide. priebalsinis kamienas lū̆k̑-, leu̯k̑-, dar ikislaviškame periode perėjęs į ĭ- kamieną. Atsispindi lie. lū́šis, la. lusis, pr. luysis, s. v. a. luhs, gr. λύγξ, arm. lusanunkʿ (pl.). Po baltų-slavų bendrovės iširimo dėl tabu poveikio praslavų kamienas buvo pakeistas: jis ėmė asocijuotis su [273] rusvos spalvos gyvulio kailiu. Vėliau praslavų kalboje nusistovėjo kamienas su pradiniu r. Jis nuosekliai atsispindi visose slavų kalbose: r. рысь, le. ryś, ž. luž. rys, a. luž. rys, č. rys, slovk. rys, slov. rís, s.-kr. pи̏c, bulg. puc, mak. puc.

Šaltinis:

Бернштейн 1974, 273–274

Antraštė:

lū́šis

Straipsnelis:

luysis E. 666 „lūšis“. Kaip ir lie. lū́šis bei la. lũsis lauktume ir pr. lūs-, plg. pr. vietovardžius Luselauke [ir kt.]. Užrašymas uy (plg. Luysen šalia Lusen) turėtų būti = ū arba taip pat ū su i̯- epenteze.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 255

Antraštė:

lū́šis

Straipsnelis:

Lie. lū́šis (gen. lū́šies), la. lũsis, pr. luysis < ide. *lūk̑-, plg. gr. λύγξ, λυγκός(atematinės darybos; nazalizacija yra neaiški). Be abejonės, čia priklauso ir sl. rysь, le. ryś su antriniu priebalsiu l > r pakeitimu dėl tabu.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 220

Antraštė:

lūšis

Straipsnelis:

Nukrypimų nuo ‘normos’ paprastai pasitaiko baltų-slavų kalbų pusėje. Tik atskirais atvejais panašybė – arijų k., plg. veliarinį *leuk- lytyse lo. lūcēre ‘šviesti’, gr. λευκός‘šviesa, baltas’, lie. laũkas ‘blaβ’, s. sl. luča ‘spindulys’, s. i. rócate ‘šviečia’, roká- ‘šviesa’; gretimai – palatalinis *leuk̑- formose s. i. rúśant- ‘šviesus, baltas, spindintis’, s. sl. vъs-lysъ ‘plikas, laukas’, taip pat greičiausiai lūšies pavadinime, plg. lie. ū́šis, s. v. a. luhs [81].

Šaltinis:

Tischler 1990, 80–81 (išn. 71)

Antraštė:

lū́šis

Straipsnelis:

[Slavų i-kamieno daiktavardžiai, priklausantys akcentinei paradigmai a, yra linkę pereiti į akcentinę paradigmą c.] Sl. *ry̋sь, *ry̋si AP a ‘lynx’: kr. rȉs, vns. kilm. rȉsa (o-kam.), slvn. rȋs, vns. kilm. rȋsa (o-kam. ir AP c), ru. рысь, vns. kilm. ры́си (AP A), č. rys (AP c ?), blg. рис, def. рѝсът, dgs. рѝсове (AP A). Dėl akūto plg. lie. lū́šis, la. lũsis.

Šaltinis:

Kapović 2009, 239

Antraštė:

lū́šis

Straipsnelis:

Lietuvių kalboje daiktavardžiai lū́šis, vinìs (greta -ỹs), dantìs (greta -ỹs), vagìs (greta -ỹs) etc. gali būti linksniuojami ir kaip i, ir kaip io kamieno žodžiai.

Šaltinis:

Vijūnas 2009, 179