Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
(Autorius kalba apie ide, *s kelis modifikacijos atvejus armėnų kalboje) Pl. formų galūninis *s perėjęs į kʿ: *mes > mekʿ ‘mes’ [plg. lie. mẽs, pr. mes, gr. lesb. (ἄμ-)μες (*n̥ς-μες)]
Šaltinis:
Джаукян 1982, 40
Antraštė:
mẽs, mès
Straipsnelis:
Pr. mes (mas) nom. pl. artimiausia forma – lie. mès, màs (kur à greičiausiai pagal àš pavyzdį, o ne iš e kaip Jonikas, Pagramančio tarmė, 1939, 59 ir Grinaveckis, žr. Zinkevičius Lietuvių dialektologija,1966, 295, 302) ir la. mes, mȩs > la. a. mas (Endzelīns Latviešu valodas gramatika, 1951, 511; Rudzīte Latviešu dialektoloģija, 1964, 350). Kitos rytų baltų formos jau turi nemaža nukrypimų (plg. lie. mẽs, mė̃s, mãs, mę̃s, meĩs, mū̃s, mū́s, la. mẽs ir kt.). Trumpas balsis yra arm. mekʿ. Nurodytoms formoms yra artima sl. my (su tokių formų kaip vy, ny vokalizmo įtaka, plg. lie. ž. mę̃s su nosine iš acc., žr. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der lit. Personalpronomina, 1933, 22). Su pr. mes plg. taip pat 1 pl. praes. gr. dor. -μες, s. i. -mas, s. lo. -mos ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ, A–D, 118
Antraštė:
mė̃s
Straipsnelis:
žr. mes
Šaltinis:
Топоров ПЯ, A–D, 118
Antraštė:
mę̃s
Straipsnelis:
žr. mes
Šaltinis:
Топоров ПЯ, A–D, 118
Antraštė:
mes
Straipsnelis:
Daugiskaitinių participinių įvardžių vardininkas […] pr. tekstuose užfiksuotas dviem variantais: mes ir mas (PKP 11, 3). Pr. mes vestinas iš baltų *mĕs. To *mĕs tęsinys yra la. šnektų mes. Lie. tarmėse mes (su ĕ) vartojamas lie. kalbos ploto pakraščiuose [Zinkevičius LD 1966 302]. Variantas màs su -a- < -e-, atsiradęs enklitinėje pozicijoje, paplitęs pietų ž. ir šiaurės ž. pietinėse šnektose. Variantas mãs turi pailgintą -a·- greičiausiai dėl jūs įtakos: jis vartojamas pietų žemaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių bei kupiškėnų šnektose. Variantas mū̃s Šauk, mū́s Klm, Ttv, Pkrž, Lgm greičiausiai susiformavo pagal jūs ir mūsų, plg. r. мы pagal вы [Мейе ОЯ 1951 365]. Variantas meñs, vartojamas pietų žemaičių šnektose, turi įterptinį -n-. Variantus mais, meis, vartojamus pietų žemaičių, reikia laikyti hipernormalizmais su ai, ei ≤ a·, e·. Bendrinės kalbos ir daugelio šnektų variantas mẽs turi pailgintą e· greičiausiai dėl jūs su ilguoju vokalizmu įtakos. Ankstesnį balsio e pailginimą rodo variantas mės, vartojamas rytų aukštaičių šnektose. Baltų epochai galima rekonstruoti vardininko formą *mĕs.
Šaltinis:
Rosinas 1988, 158
Antraštė:
mės
Straipsnelis:
žr. mes
Šaltinis:
Rosinas 1988, 158
Antraštė:
mes
Straipsnelis:
Ypač įdomus jo [A. Meillet] armėnų kalbos 1 pl. asmens įvardžio mekʿ lyginimas su lie. mes [Meillet, MSL 1892, VIII, 161], plg. taip pat s. sl. my, gr. eolų (Lesbo) tarmės ἄμ-μες, dorėnų ἁ-μές; minėtos formos kilusios iš senovinio *mes, turinčio sg. netiesioginiams linksniams būdingą kamieną, *me-, tuo tarpu kai visose kitose ide. kalbose pl. 1 asmuo yra skirtingi kamienai (*u̯ei- arba nes-). Arm. įvardžio mekʿ gretinimas su lie. mẽs yra iš principo toks pats kaip armėnų veiksmažodžio pl. 1 asmens galūnės -mkʿ (su nuosekliu paskutinio skiemens balsio išnykimu daugiaskiemeniuose žodžiuose) gretinimas su gr. dorėnų tarmės -μες (s. i. -maḥ, lo. -mus) Šitos morfologinės izoglosos atradimas, man rodos, labai reikšmingas.
Šaltinis:
Bolognesi 1988, 5
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
Lyginamasis-istorinis metodas įgalina atskleisti seniausią ide. kalbos gramatinę sandarą. Su didele tikimybe nustatomas asmeninių įvardžių daugiskaitos formų formavimasis. Kamienas *-wes, šgijęs pl. 1 ir 2 asmens reikšmę (het. wes, go. weis, s. i. vay-ain ‘mes’ ir het. sumes < *us-wes, lo. vos, keltų *s-wēs- ‘jūs’, go. iz-wis, s. i. vas ‘jums, jums’), iš pradžių nereiškė nei asmens, nei skaičiaus, o buvo ypatingas įvardis ir reiškė gimininį kolektyvą. Kažkada iš jo rytiniuose dialektuose susidarė variantas *mes (armėnų mekh, gr. ἡμεῖς < *n̥s-mes, lie. mes, sl. мы galbūt ir s. i. acc. asmān < *n̥s-mē-n ir t. t.). Abu šie variantai (be balsių kaitos) turėjo jau pl. 1 asmens reikšmę, o variantas *wes/wos (su e/o kaita) įgijo pl. 2 asmens reikšmę. Taip galima teigti, variantą *mes laikant atsiradusį dėl sg. 1 asmens kamieno *me įtakos. Tai reiškia, kad jis iš pat pradžių turėjo 1 asmens reikšmę ir buvo priešpastatomas kamienui *me kaip pl. forma sg. formai.
Šaltinis:
Савченко 1968, 31
Antraštė:
mẽs
Straipsnelis:
Armėnų asmeninis įvardis pl. 1 mek‘ dažniausiai¹[¹ Plg., pvz., 4. Η̈bschmann, AG I, 2, 474; Pisani, IF 50 (1932), 29; Meillet, Esquise², 92; Schmidt G., Stammbildung und Flexion der idg. Personalpronomina, Wiesbaden, 1978, 172; Schmitt R., Grammatik des Klasisch-Armenischen mit Erläuterungen, Innsbruch, 1981, 117; Fraenkel 441 ir Stang, Vergl. Gr. balt. Spr., 1966, 254] su atitinkamais asmeniniais įvardžiais pl. 1 lie. mẽs […], la. mẽs […], pr. mes […]ir sl. my⁵ [⁵ sl. my ‘mes’ antrinis garsas perdirbtas dėl etimologijos su vy ‘jūs’, žr. Vaillant, Gr. comparée des langues slaves II, 2, 1958, 451] ir atstatoma bendra pagrindinė forma *mes, kuri laikoma seniausia ide. asmeninių įvardžių sistemos pl. 1 asmens forma […]. Tam prieštarauja įprastasis praide. asmeninių įvardžių sistemos savybės. [...] [84] Remiantis daugelio ide. kalbų duomenimis, pl. 1 asmuo (asmeninių įvardžių) būtų [ide.] *u̯ei̯- [...] [pvz., s. i. vayám [...], s. av. vaēm ‘mes’]. [...] *me-s greičiausiai yra vėliau atsiradusi pokaitinė forma – dėl įvardžių sistemos suvienodinimo ir susisteminimo. [...] [87] Jei armėnų ir bl.-sl. žodžius analizuotume kaip kiekvienoje kalboje atskirai kilusias formas, iki šiol rekonstruojama pradinė forma *mes būtų tik išoriškai tapati skirtingo vystymosi proceso išdava. [...] [Armėnų forma yra pagal įvardžių vienaskaitą iš daugiskaitos 1 praide. *u̯ei̯-es perdirbtas įvardžio kamienas.] [...] [89] [Dėl bl.-sl. formų kilmės] palygintina lo. ir alb. duomenys [: lo. nōs < praide. *nōs ir alb. ne < praide. *nōs, žr. Sommer, Handb. Lat. 412; Walde-Hofmann II 1982, 175 t.; G. Klingenschmitt, J.E. Rasmussen (ed.) In honorem H. Pedersen, Wiesbaden, 1994, 222]. Jie tęsia pradinę enklitinę pl. 1 įvardžio formą ide. *nos [...]. Dėl bl.-sl. panašiai teigtina, jog pradinės enklitins formos *nes/*nos ėmė konkuruoti su ortotoninėmis formomis [ide.] *u̯ei̯- ir ilgainiui šias išstūmė ⁴¹, ⁴² [⁴¹, ⁴² panašiai teigia P. Arumaa, Ursl. Gr. III, 1985, 166 ir […] Vaillant t. p. 451]. Panašiai kaip ir armėnų kalboje, *nes [dėl sg. įvardžių formų ir/arba dėl veiksmažodžių pl. 1 asmens galūnės įtakos] buvo analogiškai perdirbta į *mes [...] [90] Žodžio pradžios m- buvo apibendrintas rytų bl. paradigmoje (lie. ir la.), o vakarų bl. (pr.) ir slavų nevardininkinės formos dar turi n- [...]⁴⁵ [⁴⁵ pvz., pl. gen. pr. noūson, dat. noūmas, bet acc. mans [...]]. Remiantis tokiu aiškinimu, išeitų, jog bl. *nes yra e abliauto laipsnio. [...] Kad nauja bl.-sl. įvardžių pl. paradigma įgijo ir išlaikė skirtingus kokybinius ir/arba kiekybinius abliauto laipsnius, nėra kliūtis iškeltai [etimologijai], plg. lo. nōs, greta noster < *nester (dėl umbrų uestra) [...] ar alb. (ortoton.) ne ‘mes’ < *nōs atitink. (enklit. f. acc.-dat.) na ‘mus’ < *nos. [...]. [91] Kita vertus bl.-sl. *mes savo e galėjo įgyti dėl atitink. koreliuojančio sg. 1 įvardžio, plg., pvz., s. lie. eš, la. es ir pr. es [...]. Tuomet pradinė bl.-sl. forma būtų *nos; ši vėliau buvo perdirbta į *mos, po to – analogiškai į *mes. Pr. kalboje paliudyta forma mas šiuo atveju būtų reliktas.
Šaltinis:
Matzinger 1997, 83–91

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas