Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: mun-, dieglus, plaujoti, ruikis.

Antraštė:

mun-

Straipsnelis:

Dabar žemaičių mun-, num- tarimą daugumas kalbininkų laiko dėsningai fonetiniu pasikeitimu (net V. Toporovas pakeitė savo nuomonę: Топоров В., Прусский язык. Словарь, К–L, М., 1980 žr. kamanas) […] daugelyje šnektų to negalima pagrįsti kokiu dėsniu (raseiniškiuose, vakarų ž. am, an viename skiemenyje nepakinta, o skirtinguose taip – ir ne visuose žemaičiuose). Ypač neduoda pagrindo fonetiniam dėsniui kairysis Nemuno krantas (Kar̃klė, net Gãstos – LKŽ kartoteka; V. Kurtinaičio užrašymas), vakarų ž. ir pietų ž. raseiniškiai. Užmiršom Ch. Stango mintį, kad mun gali būti iš tų ide. skiemeninių *l̥, *m̥, *n̥, *r̥ (Stang 1966, 34 t.). Iš tiesų, kodėl nesiginčijam dėl kokio skárti ir skùrti fonetinio ypatingumo, o dėl analogiško mun-, num- ginčijamės […]. Juk ir čia, ir ten a ir u kaitaliojasi visai tolygiai – vienos šnektos turi vienas formas, o kitos – skirtingas.

Šaltinis:

Vitkauskas 1991, 205

Antraštė:

mun-

Straipsnelis:

Žemaičių tarmėje vietoj kamieno man- yra kamienas mọn- (mu̱n-), iš kurio daromos įvardžio aš netiesioginių linksnių formos ir savybinis įvardis mọnã·sis [...]. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žemaičių mun- yra sena šaknis ir sietina su s. sl. mъn- [Мейе А. ОЯ 1951 365; Endzelīns LVG 1951 509; Otrębski 1956 3 136; ir kt. [...]]. Kiti, pradedant Būga, šį kamieną laiko kilusiu iš man-, suponuodami fonetinį dėsnį a → ọ(u)/N_N [Būga RR 1959 2 282; Zinkevičius LD 1966 229 ir kt. [...]]. Tą požiūrį galima realiai sustiprinti, apribojus šio pakitimo distribuciją nekirčiuotais skiemenimis, nes formos su mọn-, mu̱n- buvo „oksitoninės“ [...]. Dėsnį patvirtina kad ir šaukėnų šnektos žodžio náms ‘namas’ netiesioginių linksnių formos su išlaikytu kirčiuotu -ã-: daugiskaitos visų linksnių formos turi -u̱-, atsiradusį iš -a-/N_N nekirčiuotoje pozicijoje.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 174