Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: pažel, kinė, kimsa, šešuras, paunksmė, akstis, naškys, burti, keblėti, apypenai, niežipirštis, laipstus, ūgis, gi, štriumpa, sėtryti.

Antraštė:

pažèl

Straipsnelis:

Pedersonas [Pedersen, H. (1938), Hittitisch und die anderen indoeur. Spr., 46] r-kamienas neutrum daiktavardžio kallar ‘nepalankus, unfavourable’¹ [¹ Het. kallar vartojimą ir kaip būdvardį remia het. kurur neutrum, kuris reiškia ne tik ‘priesiškumas, nesantaika’, bet ir ‘priešiškas, nedraugiškas’ (ir ‘priešas’)] lygina su s. air. galar ‘liga, šleikštulys, skausmas’, o pastaroji keltų leksema galimas daiktas giminiška su s. isl. galli m. ‘žala, nuostolis, klaida, yda’, lie. žalà ‘nuostolis, eibė, širdgėla, sužeidimas’, lie. žali̇̀ngas ‘piktybinis (apie žaizdą ir pan.), padarąs nuostolių’, ukr. zólok ‘žaizdos skaudulys, neužgijusi žaizda’, r. pozóla ‘liūdesys, sielvartas, rūpestis’; visas šias lytis Pokorny (IEW, 1959, 411) pateikia lizde g̑ʰal- (jeigu analizuosime tik pastaruosius žodžius, tai rekonstruoti prolytę *g̑ʰal- vistiek bus kebloka [214], nes pvz. ide. *g̑ʰal-r̥- pamatuotas het. kalbos žodis lauktinas su vienu priebalsiu l). Taip susiklosčius reikalams, lemainti yra lie. lytis pažèl ‘veltui, be reikalo, bergždžiai, tuščiai’, kuri Frenkelio (LEW, 1962: 560) nuomone siejasi su lie. žalà etc.; aišku, kad lie. pažèl šaknies e- vokalizmas nedera su tariamos prolytės ide. *ǵʰal- balsiu a⁵ [⁵ Jeigu la. zalba bei zȩ yra, kai juos pateikia Frenkelis (LEW, 1962, 560), indigenūs la. žodžiai, tai la. zȩlba ‘žala, nuostolis’ gali atspindėti senąjį e- vokalizmą; latgalių zalba ‘žaizda’ šaknies a dėl šiai pažįstamo reiškinio yra iš e. Kad la. kalbos daiktavardžiai besibaigią -ba gali būti skoliniai iš r. kalbos, mini Endzelynas (in: Zeitschr. f. vgl. Sprachforsung, 1911, 44, 44–69]. Vadinasi, pats s. air. galar (< keltų *galaro-, kuriuo remiantis postuluojamas ide. šaknies a- vokalizmas, gali būti kildinamas iš ide. *g̑ʰl̥h₂ero-, plg. s. air. talam ‘žemė’ < ide. tl̥h₂e-mon- (čia ide. CR̥h₂e- > keltų CaRa-). S. air. galar susiformavimą galime aiškinti netiesioginių linksnių kamieno apibendrinimu paradigmai, o tada ide. nom.-acc. sg. neutrum r- kamieno daiktavardžius rekonstruojame *g̑ʰolh₂-r̥ ar *g̑ʰelh₂-r̥. Iš tikrųjų pirminės minėto r- kamieno daiktavardžių paradigmos tęsinys gali būti het. nom.-acc. pl. neutrum kallar [214] (< ide. *g̑ʰelh₂-ōr). Sunkiau paaiškinti het. instr. sg. kallarit, nors įmanomas dalykas, kad pastaroji het. lytis remiasi nykstančio vokalizmo kamienu *g̑ʰl̥h₂er-. Het. geminata ll kallar atsiranda dėsningai (ide. Rhx prieš balsį virsta het. RR, plg. het. tarra- ‘pajėgti, galėti’: het. tar̮- ‘įveikti, nugalėti’). Germ., sl. ir didesnė dalis bl. leksemų yra set ar aniṭ šaknies tęsiniai. S. isl. galli m. ‘nuostolis, eibė, širdgėla, klaida, yda’ bei s. da. galle m. ‘t. p.’ yra abstraktaus daiktavardinio -an- vedinio nom. sg. Manau, kad germ. lyties *gallan- geminate ll < ide. *lh₂n-; tada germ. *gallan- yra -an- vedinys iš germ. *galla- < ide. *g̑ʰolh₂-no-. Galime spėti, kad lie. pažèl (pastarosios kirtis signalizuoja, kad žodžio gale išnykęs nekirčiuotas balsis), žalà (s. lie. żałá), žalìngas (s. lie. żal̇̀ngas, żali̦ngas, żali̦gas, žaliti ‘kenkti’, žaloti ‘žeisti’, ‘luošinti’, ukr. zólok, r. trm. pozóla po priebalsio l prieš balsį yra išnykęs laringalas.

Šaltinis:

Rikov 1992, 213–215