Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: pala, skruoblas, rantas, bjauroti, geležius, kiaulioti, aikštė.

Antraštė:

palà

Reikšmė:

(audeklo) gabalas

Straipsnelis:

žr. pilkas

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 274

Antraštė:

palà

Reikšmė:

bala, raistas, pelkė

Straipsnelis:

Galbūt per drąsu visus Polesės gyventojus laikyti tiesioginiais jotvingių palikuoniais, tačiau onomastikoje ir tarmių leksikoje apstu baltiškų pėdsakų, pvz.: rytinių baltų substrato liekana ukr. палі ‘žemas reljefas’ (rytų Ukrainos Polesė) ← lie. pãlios ‘didelės pelkės’, la. paļi ‘pelkėtas ežero krantas’ ir kt. (Laučiūtė 2003, 21–24). Plg. tos pačios šaknies vedinį le. polwy/pulwy ‘vasarą sausos, o pavasariais užliejamos paupių pievos ties Narevu Lomžos apylinkėse’, kurį А. Непокупный (1976, 139 142) laiko skoliniu iš pr. palwe ‘laukinis, bemiškis, pelkėtas kraštas’. Esama ir analogijos su baltiškais pavadinimais Palà, Pelesà, Pelysa ir kt. ‘pelkėtas miškelis’, kurie leistų išskirti baltų šaknį Pal-/Pel-. Jie kildinami iš fiziografinių terminų: lie. palà ‘bala, raistas, pelkė’, pãlios ‘užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai’, *pela ‘pelkė’, la. palas, paļas ‘pelkėtas ežero krantas’ (Vanagas 1981, 241). Baltų žodžiai turi atitikmenų ir kitose ide. kalbose: dakų pala ‘bala, pelkė’, trakų Palae, lo. palus ‘bala’ ir t. t. (LEW 532t. ir kt.; E. Frenkelis spėja esant tos pačios šaknies la. pal̃ts, pal̃te ‘Pfütze; upeliukas’ bei r. hidr. Полота). Šaknies (kamieno?) poles- vediniai r. поле́сье, полеско́й rodo, kad slavų kalbose ši šaknis neturėjo vientisos, aiškios semantikos. Tai būdinga skolinimosi atvejais.

Šaltinis:

Laučiūtė 2006, 452–454

Antraštė:

pala

Straipsnelis:

Dažniau vartojamuose žodžiuose galimi įvairūs nereguliarūs fonetiniai pakitimai, pvz., […] palauk > palau > pala […].

Šaltinis:

Mańczak 1994, 96