Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
priesakis
.
Rezultatai
Antraštė:
pri̇́esakis
Straipsnelis:
Žodis
pri̇́esakis
(-as?) ‘priešo, Feind’ reikšme pirmąkart užfiksuotas 1595 m. M. Daukšos katekizme. Čia jis pavartotas 4 kartus vietoje lenkiško originalo
nieprzyjaciel
[…] Dar daugiau
priesakio
vartojimo atvejų yra 1599 m. M. Daukšos postilėje. Č. Kudzinovskio duomenimis, joje
priesakis
pavartotas 148 kartu. Be to postilėje
priesakis
randamas ne tik vietoj lenkiško originalo
nieprzyjaciel
(tokia reikšmė dažniausia – 141 atvejis), bet ir vietoj
morderz
‘kankintojas, žudikas’ (1 atvejis), ‘persekiotojas’ (3 atvejai), ‘heretiškas’ (3 atvejai) Pastarosios reikšmės, be abejo, yra antrinės, okazionalinės […] [81] Pirmykštis šaltinis, iš kurio jis galėjo plisti į atskirus XIX – XX a. raštus, veikiausiai buvo M. Daukšos katekizmas ir postilė, ypač pastaroji. Iš gyvosios liaudies kalbos (tarmių) LKŽ kartotekoje iki šiol niekieno neužrašytas. Taigi arba
priesakis
jau ir XVI – XII a. buvo archaizmas, išlikęs tiktai M. Daukšos tarmėje, arba jis buvo šio rašytojo susidarytas žodis, naujadaras.
priesakį
laikyti labai senu veldiniu trukdo ryškių jo atitkmenų nebuvimas kitose baltų kalbose (sieti jį su prūsų
prēisiks
‘Feind’ neleidžia šio pastarojo vokalizmas). K. Būga
priesakį
siejo su senovės bulgarų
сокъ
‘skundėjas, accusator’,
сочити
‘skųsti, accusare, dénoncer’, kurie atliepia lie.
sakyti
, be to, su S. Daukanto
sãkas
‘ieškovas, kaltintojas, обвинитель, истец’ (RR II 302, 583–584), tačiau detaliau nei jo darybos, nei kilmės neaiškino [82].
priesakis
(resp.
priesakas
) gali būti sudarytas kaip galūnės vedinys su šaknies balsio kaita iš
pri(e)sekti
‘prieiti iš paskos, prisėlinti’:
priesakis
– tas, kuris ‘priseka iš paskos, prisėlina’. Iš šios reikšmės ilgainiui galėjo išriedėti ir bendresnė ‘priešo, blogai darančio ar linkinčio žmogaus, Feind’ reikšmė (plg.
priegulas
‘kas kartu guli, meilužis’,
prielipas
ir kt.). Antra vertus,
priesakį
būtų galima kildinti ir iš
prieš
+
sakyti
‘kalbėti’:
priešsakis
–
priesakis
– tas, kuris ‘sako prieš, prieštarauja, priešinasi’ Tačiau tiek semant., tiek darybiniu atžvilgiu bene patikimesnis yra pirmesnis
priesakio
kilmės aiškinimas. Įtarti
priesakį
buvus M. Daukšos naujadarą leistų jo vartosenos ribotumas (kituose XVI–XVIII a. raštuose, netgi vidurietiškuose, jis nepastebėtas) ir jo darybos izoliuotumas (be
priesakavimo
, daugiau kokių vedinių senojo periodo rašto paminkluose nerandama). Tokį įtarimą remtų ir gana ryški M. Daukšos vertimuose leksikos gryninimo tendencija⁷ [Plg. J. Lebedys. Mikalojus Daukša, V., 1963, 317] ir
priesakį
[M. D.] galėjo susidaryti dėl noro juo keisti
neprietelių
, kuris M. D. katekizme visai nevartojamas, o postilėje pavartotas tik 16 kartų. Neremia
priesakio
naujadariškumo tik dvi aplinkybės. 1) jis vartojamas ir M. Daukšos katekizme, skirtame vaikams mokyti. Tokiam reikalui M. D. veikiausiai būtų vengęs plačiau nesuprantamų leksikos inovacijų (tiesa, vieną kartą katekizme šalia
priesakio
paraštėje b. parašytas
priešinykas
, bet tai nebūtinai rodo vertėjo norą paaiškinti plačiau nesuprantamą žodį […]), 2) M. Daukšos raštuose visai neaptinkamas žodis
priešas
; juose tėra tik būdvardis
pri̇́ešus
‘przeciwny’ [ir kt. jo vediniai] [...] Jeigu šalia
priesakio
M. D. būtų vartojamas dar ir daiktavardis
priešas
‘nieprzyjaciel, Feind’ reikšme, tada
priesakio
naujadariškumo tikimybė būtų didesnė: vargu ar vertėjo tarmėje galėjo egzistuoti tuo pat metu du identiškus sąvokas reiškiantys žodžiai.
Šaltinis:
Palionis 1976
, 82–83
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas