Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: sùltis, čeksėti, nykštys.

Antraštė:

sùltis

Straipsnelis:

[…] ide. žodis druskai pavadinti [*sal-] (kaip jau būdavo spėjama) reiškė iš jūros ar mineralinių šaltinių išgautą druską, o ne akmens druską – su tuo galėtų būti siejama tai, kad arijai tokio pavadinimo atsisakė, kai pradėjo naudoti kitą druskos formą – Steppensalz (s. i. ū́ṣa-¹⁵ [¹⁵ Plg. H. Reichelt, Die indo-iranischen Benennungen der Salzes, Streitberg-Festgabe, Leipzig, 1924, 295–298 ir Thieme, ZDMG 111 (1961), 94–117]. Tad reikšmių ‘pelkė’ ir ‘sūrus vanduo’ buvimas greta žodžiuose vok. Sole/Suhle ir Sulz, priešingai nei š. germ. sylt, atspindėtų senesnę padėtį, kai dar nebuvo įvykusi reikšmės specializacija ‘druska’. […] Reikšmė ‘pelkė’ (ir kt.) yra kilusi ir kitose kalbose, čia žodžių šaknies balsis yra arba nykstamojo laipsnio, arba -a-. Keltų kalbose turime s. air. salt- (f.) ‘purvas, šlakas, išdagos, dėmė’, kimrų hal (m., f.) ‘purvas, mėšlas, pelkė’, s. air. saile (f.) ‘pelkė’ greta s. air. sáile (m.), kimrų heli (m) ‘sūrus vanduo, jūra’ (su antriniu ilgumu airių kalboje) […]. Toliau gr. húlē ‘nuosėdos, dumblas, kūno išskyros’, kurio vedinys hulízō ‘filtruoju, košiu’ aiškiai rodo čia aptariamą dalykų ryšį; šaknies vokalizmas kilęs iš l̥- neįprastos, bet lygintinos raidos. Bl. kalbose turime lie. sùltis ‘Salzlake, Saft’, sulà “Birkenwasser, herausträufelnder Saft’, sultinỹs ‘Bouillon’, lygiai taip pat nedėsningos, bet galimos lyginti raidos iš l̥, o slavų kalbose – s. sl. slatina (f.) ‘sūrus vanduo, jūra’ (taip pat bulg.) s.-kr. reikšme ‘mineralinis šaltinis’, slov. ‘rūgštus vanduo, Säuerlin’, [130] toliau ukr. sołótva ‘sūrus vanduo’, sołótvyna ‘druskinga pelkė’ greta r. sólot’ (f.) ‘pelkė, klampynė’ (taip pat solotina), č. slatina ‘pelkė’. […]. Vokalizmo margumas padidėja dar dėl to, kad lie. kalboje yra kilęs sólyma ‘Salzlake’, kuris turėtų būti kilęs iš nykstamojo laipsnio.[…]. Šią įvairovę norėčiau paaiškinti tokia hipoteze: kadangi pagrindinė reikšmė yra akivaizdžiai ‘nuosėdos’, pamatą sudaro ide. šaknis *es- ‘sėdėti, sėstis’ (čia pasitaikantys ilgieji balsiai turėtų būti kilę iš priaugusio prefikso). Šiai priklauso, matyt, keletas išplėtinių su ilguoju balsiu ar i-diftongu reikšmėmis ‘kristi, sunktis, košti, sijoti’ ir kt. Taigi kitas narys galėtų būti *sē- arba *sā- ‘nusileisti, sėstis’ – konkrečiai nurodytinas *sē- ‘košti, sijoti’ (Pokorny IEW 889) […]. Iš šio *sē- ar *sā- galėtų būti kilęs l- vedinys *sə-l. Praktiškai atskirai nepaliudyti l-vediniai, atrodo, dažnai įvardydavo konkrečius dalykus ([…]) – tad reikšmė būtų ‘nuosėdos’, metonimiškai taip pat skystis, turintis išskirtinas daleles. Forma *səl- kaip vyr. g. šakninis daiktavardis […], atrodytų, įsitvirtino su reikšme ‘druska’. Greta esanti forma liko bendresnės reikšmės, ji veikiausiai rekonstruotina kaip *sə̯l̥-. Šitai paaiškintų […] galbūt taip pat ir ypatingą nykstamojo laipsnio vokalizmą gr. ir bl. kalbose. [Ide. žodis druskai reikšti žymi išskyras iš skysčio, turinčio kietas medžiagas, ypač iš jūros ar mineralinių šaltinių vandens.]. žr. saldus

Šaltinis:

Seebold 1984, 129–130