Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: skubėti, dūsėti, aludė, trigubas, džiaugsmas, šiuris, sąžinė, murzinas, želmuo, skaudė, beigi, kėlena, karkuoti, paišinti, aušta.

Antraštė:

skubė́ti

Reikšmė:

stengtis greitai ką padaryti; skubiai eiti, važiuoti, plaukti; užbėgti (apie laikrodį)

Straipsnelis:

R. arch. скýст, скубý ‘pešti (plaukus, plunksnas)’ etimologiniuose šaltiniuose siejamas su skubė́ti, skùba, -ė́jo ‘stengtis greitai ką padaryti; skubiai eiti, važiuoti, plaukti; užbėgti (apie laikrodį)’. Formaliai būtų galima atstatyti šaknį *skub- / *skeub- / *skoub- (< ide. *sk- < *sek- ‘pjauti’), bet vargu ar tai bendras baltų ir slavų plėtinys – labai skiriasi reikšmės.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 139

Antraštė:

skubė́ti

Reikšmė:

stengtis greitai ką padaryti; skubiai eiti

Straipsnelis:

Šis veiksmažodis etimologiškai siejamas su šakniniais slavų ir germanų veiksmažodžiais ir kildinamas iš bl.-sl.-germ. *skeubʰ- ‘stumti’ < ide. *skeu- ‘mesti, stumti, skubėti’. Pastaroji šaknis *skeu- galėjo būti išplėsta iš ide. *seku- / *sku- ‘eiti iš paskos ir kt.’ (= ‘judėti’). Šio veiksmažodžio reikšmė nelabai tesiskirtų nuo pradinės neišplėstos šaknies, jei kildinimas iš ide. *seku- / *sku- ‘eiti iš paskos ir kt.’ (= ‘judėti’) yra teisingas. Tokiu atveju reikėtų rekonstruoti ir *skeubʰ- ‘judėti, judinti’, iš kurio skubė́ti perėmė savaiminio veiksmo reikšmę. Šis veiksmažodis turi šakninių refleksų kitose indoeuropiečių kalbose: r. скубу, скуст ‘pešti’, go. af-skiuban ‘verstoβen’ (nusižengti, pažeisti)’, s. v. a. scioban ‘judinti’, s. isl. skufa ‘judinti, stumti’.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 151; 239