Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: staigus, bespiečnas, parpalas, šarovarai, kuikas, pavėsis, kybras, birbinta, rykštė, dvaras, nugalinti, iršti, berglauti, šmulas, blundė, gramatas, bruknė, pošinti, juodinti, atžala, medis, par, kruša, kleivonas, savavalia, alavas.

Antraštė:

staigùs

Straipsnelis:

Šakniai *steigh- lig šiol buvo pripažįstama tik reikšmė „žygiuoti, kopti“, kuri buvo vartojama tik medžiotojų kalboje. Praslavų *do-stignǫti „pasiekti“ pasidaro aiškus traktuojant jį kaip „atsekti, susekti“; čekų žodyje stíhati „sekti, persekioti“ dar galima įžvelgti pagrindinę šaknies reikšmę. Įmanoma suvokti ir kaip lie. staigùs įgijo dabartinę reikšmę: tai pirmiausia buvo giriamasis epitetas pasižymėjusiam medžiokliniam šuniui. Šios idg. Šaknies vediniai taip pat yra s. isl. stétt f. „kojos pėdsakas“ (*stih-ti), gr. στίχος, στοῖχος „eilė, linija“.

Šaltinis:

Knobloch 1974, 126

Antraštė:

staigùs

Straipsnelis:

s. sl. stignǫ, stignǫti „φθάνειν, ὑποφθάνειν, venire“, le. do-ścignąć (taip pat ścigać) etc., s. air. tiagu „einu“, go. (us-)steigan „ἀναβαίνειν“, gr. στείχω„einu“: s. i. (vedų) optatyvas prastighnuyāt „tepasikelia“. Baltų kalbų atitikmenys taip pat žinomi: la. stèidzu, stèigt, resp. stèigties „skubėti, paspartinti“, steĩgât „eiti, vykti, slankioti, bastytis“. Įdomesni yra lie. kalbos faktai, būtent tie, kuriuos randame Daukšos Postilėje: stei̇̃gtis, stei̇̃gias „skubėti“ 30₁₁, 97₁₆, 229₅₃; „į ką nors linkti“ 475₄₄; „stengtis“ 509₄₅; stai̇̃gus, dabar staigùs „uolus, stropus“ 413₃₀; „greitas“ 27₅₃; „ūmus“ 499₉; stai̇̃giai „paskubomis“ [144] 16₃₅; 375₃₈; „gyvai, judriai“ 475₄₆; „stropiai“ 472₄₅; staigùmas „uolumas, stropumas“ 471₂. Šie Daukšos pavyzdžiai puikiai iliustruoja semantinę lie. žodžių raidą. Matome, kaip v. stei̇̃gtis įgavo reikšmę „stengtis“ bei kokias reikšmes prieš tai turėjo „impulsyvas“ šiandien tapęs būdvardžiu staigùs [145]

Šaltinis:

Otrębski 1949, 144–145

Antraštė:

staigùs

Straipsnelis:

Germ. steig-a- ‘kilti, didėti, steigen’ (go. steigan ‘steigen’, s. isl. stíga ‘t. p.’, s. ang. stīgan ‘t. p.’, s. fryz. stīga ‘t. p.’, s. v. a. stīgan ‘t. p.’) [466], be jokios abejonės, yra pamatuota bendraide. veiksmažodžio šaknimi *steȋh- ‘eiti, gehen’, plg. lo.: svarstytina ve-stīgāre ‘sekti pėdsakais, žvalgyti, atrasti, pastebėti, atskleisti’, vestīgium ‘pėdsakas, pėdos, kojos padas’. Šiaip jau šis sugretinimas atmetamas dėl žodžio pabaigos g, dėl menkų aiškinimo galimybių, dėl pamatinio balsių kaitos laipsnio [Vollsstufe]. Ernout-Meillet -īgāre laiko priesaga. Kadangi vestīgare kol kas neturi jokios etimologijos, tuomet reikėtų svarstyti, ar ši lo. lytis negalėtų būti dūrinys (nors tokia prielaida irgi abejotina). Prieš -st- galėjęs išnykti bet kuris uždarumos priebalsis; s. av. ti̇́agu ‘(nu)einu’; čia aptariamos lie. giminiškų žodžių šeimos reikšmės yra ganėtinai pakitusios, todėl jos priskyrimas čia yra tik tikėtinas. Pirmiausia lygintina su lie. staigùs ‘ūmus, smarkus, status, skardingas’, plg. la. veiksmažodis stèigt ‘skubėti, eilen’, trans. ‘(pa)greitinti, (pa)skubinti’, refl. ‘paskubėti, pasiskubinti’, staĩgât ‘eiti, vaikštinėti’; s. sl. postignǫti ‘hingelagen, pasiekti, surasti, erreichen, treffen’ (plg. s. v. a. follestigan ‘erreichen’), gr. στείχω ‘einu, žingsniuoju’, s. i. stighnoti ‘žengia, kyla, didėja’.

Šaltinis:

Seebold 1970, 466–467