Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
Gr. στοά, at. στοιά f. ‘kolonų eilė, portikas’ [1057…]. Reikia kildinti iš στωιά, iš kur prieš ι sutrumpėjusi ω, vėliau iškritus jotui στοιά ir στοά, plg. Schwyzer Gr. Gr. 1, 244, 349, 469, Adrados Emerita 18, 1951, 408. Etimologijai atstatoma *στωϝιᾱ́, kuris būtų išvestas iš *στωϝος. Tada stengiamasi supriešinti nulinį vokalizmą formose σταυρός ir στῦλος, priimant u išplėtimą, kuris nepriklauso šakniai. Visi šie žodžiai yra susiję su žodžio ἵστημι šeima. Ši analizė leidžia prisiminti baltų-slavų ir germanų žodžius: s. sl. staviti ‘padėti, pastatyti’, stavŭ m. ‘struktūra, susirinkimas’ ir t. t., lie. stovė́ti, stovà f. ‘vieta’, germ. kalbose s. ang. stōwian ‘sulaikyti, suturėti’, stōw f. ‘vieta’; pagaliau galima galvoti apie s. i. būdvardį sthāv-ará- ‘tankus, storas, stiprus’. Vis dėlto visos šios kalbos sumaišė ō ir ā ir niekas neverčia atstatyti nurodytiems žodžiams šaknį *st(h)ō- (dėl *-ōu-/-ə₂u- kaitos problemos su kitais pavyzdžiais, žr. Beckes, Laryngeals 117–178 nutylėjimu). Suponuojama *στωϝ- graikų kalboje lieka izoliuotas.
Šaltinis:
Chantraine DEG 4, 1057–1058
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
*-w- kamienas iš *stoH, siemas su antrosios (‘perfekto’) serijos su *-u- formomis dar Van-Veiko (Van Wijk 1933, p. 134–139; Stang 1942, p. 153; 1966, 321; Kuryłowicz 1965, p. 57; 1975 p. 451 ir kt.) atsispindi lie. stóvi, stovė́ti (-i- tipo veiksmažodis kaip ir dėvė́ti), la. trm. sg. 1 stā̃vju (Endzelīns 1948, p. 182; 1951, p. 799), pl. 1 stā̃vim, s. sl. ставить, bendr. sl. sta̋viti (Дыбо-Иллич-Свитыч 1963, p. 71; Garde 1976, 1, p. 159); r. стáвит, s.-kr. ста̏ти. Lie. stovmi žinomas tiktai nuo Ruigio žodyno (Sabaliauskas 1957, p. 108; Schmid 1963, p. 76; Stang 1966, p. 312, 315), senuosiuose tekstuose jis nepasitaiko ir, sprendžiant pagal fonetinį pavidalą (stovmi, o ne *staumi), yra būsenos veiksmažodis, vėliau perėję į atematinių tipą.
Šaltinis:
Иванов 1981, 160
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
S. lie. stóvmi ‘aš stoviu’ tiesiogiai remiasi į baltų-slavų *stāu (plg. Van Wijk // SB. 1933 3 135), bet yra adaptavęs akūtinę intonaciją veiksmažodžio stóti.
Šaltinis:
Kortlandt 1989, 111
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
Reikšmę ‘stovėti’ išreiškė ide. (būsenos) perfektas *ste-stoh₂-e […] [149] Archaiškiausią padėtį išlaikė baltų kalbos: lie. stóviu, stovė́ti, la. stãv(i)u, stãvêt (Endzelin, Let. t. Grammatik, 1923, 616) yra senojo perfekto perdirbiniai iš būsenos i-veiksmažodžio³⁷ [³⁷ Stang, Slav. und balt. Verb, 1942, 103, 153; Stang, Vergleich. Gramm. balt. Sprachen, 1966, 321; Fraenkel LEW 915 t. t.], kurie remiasi s. i. formos tasthaú paliudyta begalūne sg. 3. pradine forma („forme de fondation“) […]. Tiesa, tokios -ā šaknų sg. 1., 3. perfekto formos su -au paliudytos tik s. i. kalboje. Tačiau jos nepaaiškinamos s. i. medžiaga (žr. apžvalgą Thumb/Hauschild, Handbuch des Sanskrit. II. Formenlehre, 1959, 291 t. t.), tad niekas netrukdo dar s. i. kalboje esančius -ā + K : -au + V³⁹ [³⁹ -au kaip labiau žymėtoji forma anksti buvo apibendrinta] kaitos pėdsakus laikyti senuoju ide. paveldu. […] Minėtą kaitą -ā : -au geriausiai paaiškino Rasmussenas [Rasmussen, Studien zur Morphophonemik der indogerm. Grundsprache, Innsbruck, 1989, 126 t. t.]: *-oe > *-ō > *-ōu̯ + V, *-oHe > *-oHo > [150] *-oHou̯ + V > *-ō : -ōu̯ + V su tolesniu daliniu *-ōu̯ apibendrinimu, kaip ir s. i. vėlyvesniu laikotarpiu⁴¹ [⁴¹ Rasmusseno nepaminėta sąlyga šiam kitimui yra ide. balsinė galūnė: *-oe, *-oHe […]]. Atitinkamai aiškintinas ir bl. *stōu̯- ⁴² [⁴² Tiesa, prabl. *ō (praide. *ō, oH) lie. ir la. kalbose turėtų tapti uo, bet išlikęs ō turbūt remiasi šakn. balsių kaitos naujiniais „motyvuotuose“ dariniuose, žr. Endzelin, Lett. Gr. 58 t. t.; Stang Vergl. Gram. 39 t. t.; plg., pavyzdžiui, greta stovinčius lie. stóju, stóti ‘treten’.] […] [153] Senesnio, bl. išlaikyto proceso – vedinių iš senojo būsenos perfekto sg. 3. formų (*stōu̯- : stóvėti), – pėdsakų galima rasti ir kt. kalbose. [154] […] Sl. *staviti ‘dėti’ < ‘daryti stovintį’, […] go. stojan ‘siųsti, kreipti, richten’, s. v. a. stouuen ‘apkaltinti’ su reikšmės specializacija (*‘prieš teismą stoti’) – visi jie kilę iš *stoh₂ou̯- + -ei̯e/o- […], germ. *stōu̯ei̯e/a- […]. Taigi, atrodytų, procesas gali būti nusakytas taip: bl.-sl.-germ. […] kalbose pirmiausia kilo iš būsenos perfekto išvestas naujadaras *stoh₂ou̯- ‘stovėti’⁷¹ [⁷¹ pradinė kamieno daryba vargiai ar bus kada labiau praregima; s. lie. stóvmi (vien jau dėl savo fonetikos: žr. Stang Balt. slav. Verb. 101 t. t., Vergl. Gr. 310 t. t.) nebūtinai yra senas, paveldėtas], toliau – sl.-germ. kauzatyvas. Vėliau v. „stovėti“ germ. ir sl. kalbose pakeitė naujesnis *sth₂-i̯e/o-.
Šaltinis:
Mottausch 1998, 148–154
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
žr. stoti
Šaltinis:
Seebold 1970, 464–465
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
[Kai kurių baltų veiksmažodžių, kilusių iš ide. reduplikuotų prezensų ar perfektų, šaknies balsis atspindi šakninių aoristų vokalizmo įtaką. Pvz.:] lie. stovė́ti, stóvi ‘stand’ (plg. s. i. tastháu), su šaknies vokalizmu iš aor. *stā‑t.
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2005b, 126
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 79 protoslavų/protobaltų *stojati/stāvēti, br. stojac ̕, ukr. stojati, r. stojat ̕, lie. stovė́ti, la. stãvêt.
Šaltinis:
Novotná, Blažek 2007, 339

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas