Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: stribūna, vervėti, dvesėti, įteigti, žuobris, burkšti, puošti, gabšta, prūsas, voverė, virvė, bizdė, šeiva, laukinykas, eikš, plaukikas, godingas, apvilkti, pradaras, vasarnas, klajoti, kukuras, sukenka, kukuris, kikilis, vikrus, slidus, gardus, siutis, kampas.

Antraštė:

stribū́na

Straipsnelis:

Žodis strebula priklauso umbrų ritualinei leksikai, jis reškia šlaunį arba mėsą iš šlaunų kaip auką [192]. Antrąjį variantą – stribula – A. Ernout laiko tarminiu su i iš ē. Manoma, kad iš tiesų su pradiniu vokalizmo reikėtų laikyti stribula, o antriniu – strebula kaip ir umbrų steplatu, kuriam priešingi būtų stiplatu (lo. stipulato), sestu ir kt. Dėl to stribula lyginama su dviem lietuvių žodžiais, kurių kilmės E. Frenkelis nėra nurodęs, būtent: stribū́na ‘apačia, sėdynė, sėdmuo, užpakalis’ ir stribuliúoti ‘sutraksėti, šokinėti, svirduliuoti’. Frenkelis nepripažįsta ryšio tarp stribūna ir stribuliúoti, turėdamas galvoje žodžio stribula reikšmę. Tačiau čia reikėtų įžiūrėti ryšį, panašų į tą, kuris jungia lie. žengiù ‘keliauju, judu’, s. ang. gengan, v. v. a. gengen ‘pačiam mesti į ką nors’, go. gaggan ‘eiti, vaikščioti’ ir s. i. jaṅghā ‘koja (nuo kulkšnies iki kelio)’, joghana – ‘apačia, sėdmuo, (moters) lyties oraganai’, av. zanga ‘kulkšnis’ ir kt. Vaikščiojimo, šokinėjimo, svirduliavimo veiksmas iš tiesų nurodo sėdmens ir šlaunų judėjimą vaikštant ir šokinėjant [193]. Dėl to stribula pagal savo sandarą gali būti panašus į jugulum ‘raktikaulis’, oculus ‘akis’, o stribū́na su savo nazaline priesaga, atrodo, patvirtina E. Benvenisto teiginį, kad „kai kurie dariniai su *-l- vartojami kaip sudėtinę priesagą turintys: *r arba *n, atliekančią tą pačią funkciją“ [194].

Šaltinis:

Paulis 1982, 192–194