Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
svidus
,
selėti
.
Rezultatai
Antraštė:
svidùs
Reikšmė:
žibantis, blizgantis
Straipsnelis:
Toch. A
spe
‘uolų kristalas’, adj. der.
speṣi
. Kadangi B dialekte yra
spharir
< s. i.
sphaṭika-
‘kristalas’, tai manau [439] kyla klausimas, ar A
spe
taip pat nėra skolinys iš s. i.
sphaṭika-
, gautas tarpininkaujant kokiai v. iranėnų kalbai (v. indų
sph-
būtų pavirtęs į
ph-
). Tačiau aš nesu tikras. Antra vertus, toch. A
pe
(= B
paiyye
) ‘pėda, koja’ < ide. *
pod-i̯o
pavyzdys leidžia nurodyti ide. kilmę ir A formai
spe
iškelti ide. formą *
su̯oid-i̯o-
(su prieš *
i̯
iškritusiu
d
bei reguliaria (toch.) žodžio galo *
i
< ide. *
-i̯o-
absorbcija dėl pirmame skiemenyje esančio dvibalsio su
-i
); dėl *
su̯eid-
ir t. t. ‘žibėti’ plg. lie.
svidùs
‘žibantis, blizgantis’,
svidù
‘žibėti’ (taip pat lo.
sīdus
‘žvaigždynas’?).
Šaltinis:
Windekens 1976
, 439–440
Antraštė:
švidus (?)
Straipsnelis:
Alb.
sy
m. ‘akis’. Šio žodžio kilmė yra ginčytina. Dėl fonetikos jis nelygintinas nei su sl.
sinǫti
‘spindėti, žibėti’, go.
skeinan
, vok.
scheinen
(G. Meyeris, Brugmannas, H. Hirtas), nei su lie.
aki̇̀s
, sl.
oči
ir t. t. (Pedersenas ir daugelis kitų mokslininkų), nei su go.
hveits
‘baltas’, lie.
szvîdus
‘spindįs, žėrįs’, s. i.
çvindate
‘spindi’ (O. Wiedemann). Atsispindintis *
syn
iš pamatinės formos *
sūn
, šis žodis priartėja prie saulės pavadinimo germanų kalbose: go.
sunno
ir
sunnin
, s. v. a.
sunna
iki šiol lyginamas su iranėnų: av.
xvang
‘saulė’,
xvanvant
. Dėl semantinės raidos gretintinas su s. air.
sūil
‘akis’, lo.
sol
, gr. ἥλιος, [go.
sauil
, lie.
sáulė
] ir t. t. Žodžio fonetika (pirminis
s
prieš
u
perteikiamas
s
) nėra be paralelių. Šiomis aplinkybėmis iškyla reliatyvių teorijų peržiūrėjimas dėl
s
traktavimo albanų kalboje.
Šaltinis:
Çabej 1965d
, 62–64
Antraštė:
svidùs
Straipsnelis:
Lo.
sīdus
‘žvaigždė’ visuotinai buvo siejamas su lie.
svidùs
‘blank, glänzend’ ir av.
xvaēna-
‘karštas, degantis, rusenantis’ (< *
xvaēdna-
) ir remiantis šiais trimis atitikimais buvo rekonstruojama proide. *
sweid-
‘švytėti, spindėti, žibėti’ (Pokorny 1042; Walde-Pokorny II 518–520). […] Tačiau fonologijos požiūriu lo. kalboje iš proide. *
sweidos/es-
turėjo kilti *
sūdos/es-
, o ne
sīdus
(H. Rix, Fs. Johannes Knobloch, Heidelberg, 1985, 339–350). [53] […] tad lo.
sīdus
nebegali remtis šaknimi *
sweid-
‘švytėti, spindėti, žibėti’. [Jo šaltinis yra vėlyvasis ide./pralo. *
sīdhos/es-
‘ženklas, žymė’.]
Šaltinis:
Nyman 1990
, 52–53
Antraštė:
svidùs
Straipsnelis:
Sl. žodžio šaknį [s.-kr.
сви̏ба
,
сви́ба
,
си̏ба
, slov.
svíba
, č.
svíd
,
svída
, slovk.
svíb
, le.
świdwa
,
świd
, a. luž., ž. luž.
swid
, pol.
swaid
, r.
свиди́на
, ukr.
свид
,
свидина
‘raudonoji sedula (cornus sangvinea)’] lingvistai jau seniai įtikinamai išaiškino, gretindami su pr.
sidis
‘raudonoji sedula’ bei lie.
svidùs
‘ryškus, aiškus’,
svidė́ti
‘blizgėti’, s. ang.
sviotol
‘aiškus’, lo.
sīdus
,
-eris
‘šviesulys’ [Miklosich 331; Trautmann BSW 296; Vasmer II 529; (V. Machekas – ZfslPh XXIII, 1966, 172 – siūlo šiuo atveju kitokią etimologiją: sl. *
svidva
– lie.
sedulà
; V. Machek. Č. a slovn. j. rostl. 1954, 171; P. Skok. Et. rj.)].
Šaltinis:
Трубачев 1970 (1972)
, 6
Antraštė:
svidùs
Straipsnelis:
Lo.
sīdus
‘žvaigždė’ visuotinai buvo siejamas su lie.
svidùs
‘blank, glänzend’ ir av.
xvaēna-
‘karštas, degantis, rusenantis’ (< *
xvaēdna-
) ir remiantis šiais trimis atitikimais buvo rekonstruojama proide. *
sweid-
‘švytėti, spindėti, žibėti’ (Pokorny 1042; Walde-Pokorny II 518–520). […] Tačiau fonologijos požiūriu lo. kalboje iš proide. *
sweidos/es-
turėjo kilti *
sūdos/es-
, o ne
sīdus
(H. Rix, Fs. Johannes Knobloch, Heidelberg, 1985, 339–350). [53] […] tad lo.
sīdus
nebegali remtis šaknimi *
sweid-
‘švytėti, spindėti, žibėti’. [Jo šaltinis yra vėlyvasis ide./pralo. *
sīdhos/es-
‘ženklas, žymė’.]
Šaltinis:
Nyman 1990
, 52–53
Antraštė:
svidùs
Straipsnelis:
Sl. žodžio šaknį [s.-kr.
сви̏ба
,
сви́ба
,
си̏ба
, slov.
svíba
, č.
svíd
,
svída
, slovk.
svíb
, le.
świdwa
,
świd
, a. luž., ž. luž.
swid
, pol.
swaid
, r.
свиди́на
, ukr.
свид
,
свидина
‘raudonoji sedula (cornus sangvinea)’] lingvistai jau seniai įtikinamai išaiškino, gretindami su pr.
sidis
‘raudonoji sedula’ bei lie.
svidùs
‘ryškus, aiškus’,
svidė́ti
‘blizgėti’, s. ang.
sviotol
‘aiškus’, lo.
sīdus
,
-eris
‘šviesulys’ [Miklosich 331; Trautmann BSW 296; Vasmer II 529; (V. Machekas – ZfslPh XXIII, 1966, 172 – siūlo šiuo atveju kitokią etimologiją: sl. *
svidva
– lie.
sedulà
; V. Machek. Č. a slovn. j. rostl. 1954, 171; P. Skok. Et. rj.)].
Šaltinis:
Трубачев 1970 (1972)
, 6
Antraštė:
svidùs
Reikšmė:
blank, glänzend
Straipsnelis:
žr. svidė́ti
Šaltinis:
Blažek 2001b
45
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas