Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: svidus, grindyti, Leitė, almė, almės, bajinti, stabėti, brolėnas, gurulas, smilkstėti, aimė, ketvirtainė, dalyvis, roputė, skerstuvės, gagas, vėlė, pamylėti, kamurza(s), pėra.

Rezultatai

Antraštė:: svidùs
Reikšmė:: žibantis, blizgantis
Straipsnelis:: Toch. A spe ‘uolų kristalas’, adj. der. speṣi. Kadangi B dialekte yra spharir < s. i. sphaṭika- ‘kristalas’, tai manau [439] kyla klausimas, ar A spe taip pat nėra skolinys iš s. i. sphaṭika-, gautas tarpininkaujant kokiai v. iranėnų kalbai (v. indų sph- būtų pavirtęs į ph-). Tačiau aš nesu tikras. Antra vertus, toch. A pe (= B paiyye) ‘pėda, koja’ < ide. *pod-i̯o pavyzdys leidžia nurodyti ide. kilmę ir A formai spe iškelti ide. formą *su̯oid-i̯o- (su prieš *i̯ iškritusiu d bei reguliaria (toch.) žodžio galo *i < ide. *-i̯o- absorbcija dėl pirmame skiemenyje esančio dvibalsio su -i); dėl *su̯eid- ir t. t. ‘žibėti’ plg. lie. svidùs ‘žibantis, blizgantis’, svidù ‘žibėti’ (taip pat lo. sīdus ‘žvaigždynas’?).
Šaltinis:: Windekens 1976, 439–440

Antraštė:: švidus (?)
Straipsnelis:: Alb. sy m. ‘akis’. Šio žodžio kilmė yra ginčytina. Dėl fonetikos jis nelygintinas nei su sl. sinǫti ‘spindėti, žibėti’, go. skeinan, vok. scheinen (G. Meyeris, Brugmannas, H. Hirtas), nei su lie. aki̇̀s, sl. oči ir t. t. (Pedersenas ir daugelis kitų mokslininkų), nei su go. hveits ‘baltas’, lie. szvîdus ‘spindįs, žėrįs’, s. i. çvindate ‘spindi’ (O. Wiedemann). Atsispindintis *syn iš pamatinės formos *sūn, šis žodis priartėja prie saulės pavadinimo germanų kalbose: go. sunno ir sunnin, s. v. a. sunna iki šiol lyginamas su iranėnų: av. xvang ‘saulė’, xvanvant. Dėl semantinės raidos gretintinas su s. air. sūil ‘akis’, lo. sol, gr. ἥλιος, [go. sauil, lie. sáulė] ir t. t. Žodžio fonetika (pirminis s prieš u perteikiamas s) nėra be paralelių. Šiomis aplinkybėmis iškyla reliatyvių teorijų peržiūrėjimas dėl s traktavimo albanų kalboje.
Šaltinis:: Çabej 1965d, 62–64

Antraštė:: svidùs
Straipsnelis:: Lo. sīdus ‘žvaigždė’ visuotinai buvo siejamas su lie. svidùs ‘blank, glänzend’ ir av. xvaēna- ‘karštas, degantis, rusenantis’ (< *xvaēdna-) ir remiantis šiais trimis atitikimais buvo rekonstruojama proide. *sweid- ‘švytėti, spindėti, žibėti’ (Pokorny 1042; Walde-Pokorny II 518–520). […] Tačiau fonologijos požiūriu lo. kalboje iš proide. *sweidos/es- turėjo kilti *sūdos/es-, o ne sīdus (H. Rix, Fs. Johannes Knobloch, Heidelberg, 1985, 339–350). [53] […] tad lo. sīdus nebegali remtis šaknimi *sweid- ‘švytėti, spindėti, žibėti’. [Jo šaltinis yra vėlyvasis ide./pralo. *sīdhos/es- ‘ženklas, žymė’.]
Šaltinis:: Nyman 1990, 52–53

Antraštė:: svidùs
Straipsnelis:: Sl. žodžio šaknį [s.-kr. сви̏ба, сви́ба, си̏ба, slov. svíba, č. svíd, svída, slovk. svíb, le. świdwa, świd, a. luž., ž. luž. swid, pol. swaid, r. свиди́на, ukr. свид, свидина ‘raudonoji sedula (cornus sangvinea)’] lingvistai jau seniai įtikinamai išaiškino, gretindami su pr. sidis ‘raudonoji sedula’ bei lie. svidùs ‘ryškus, aiškus’, svidė́ti ‘blizgėti’, s. ang. sviotol ‘aiškus’, lo. sīdus, -eris ‘šviesulys’ [Miklosich 331; Trautmann BSW 296; Vasmer II 529; (V. Machekas – ZfslPh XXIII, 1966, 172 – siūlo šiuo atveju kitokią etimologiją: sl. *svidva – lie. sedulà; V. Machek. Č. a slovn. j. rostl. 1954, 171; P. Skok. Et. rj.)].
Šaltinis:: Трубачев 1970 (1972), 6

Antraštė:: svidùs
Straipsnelis:: Lo. sīdus ‘žvaigždė’ visuotinai buvo siejamas su lie. svidùs ‘blank, glänzend’ ir av. xvaēna- ‘karštas, degantis, rusenantis’ (< *xvaēdna-) ir remiantis šiais trimis atitikimais buvo rekonstruojama proide. *sweid- ‘švytėti, spindėti, žibėti’ (Pokorny 1042; Walde-Pokorny II 518–520). […] Tačiau fonologijos požiūriu lo. kalboje iš proide. *sweidos/es- turėjo kilti *sūdos/es-, o ne sīdus (H. Rix, Fs. Johannes Knobloch, Heidelberg, 1985, 339–350). [53] […] tad lo. sīdus nebegali remtis šaknimi *sweid- ‘švytėti, spindėti, žibėti’. [Jo šaltinis yra vėlyvasis ide./pralo. *sīdhos/es- ‘ženklas, žymė’.]
Šaltinis:: Nyman 1990, 52–53

Antraštė:: svidùs
Straipsnelis:: Sl. žodžio šaknį [s.-kr. сви̏ба, сви́ба, си̏ба, slov. svíba, č. svíd, svída, slovk. svíb, le. świdwa, świd, a. luž., ž. luž. swid, pol. swaid, r. свиди́на, ukr. свид, свидина ‘raudonoji sedula (cornus sangvinea)’] lingvistai jau seniai įtikinamai išaiškino, gretindami su pr. sidis ‘raudonoji sedula’ bei lie. svidùs ‘ryškus, aiškus’, svidė́ti ‘blizgėti’, s. ang. sviotol ‘aiškus’, lo. sīdus, -eris ‘šviesulys’ [Miklosich 331; Trautmann BSW 296; Vasmer II 529; (V. Machekas – ZfslPh XXIII, 1966, 172 – siūlo šiuo atveju kitokią etimologiją: sl. *svidva – lie. sedulà; V. Machek. Č. a slovn. j. rostl. 1954, 171; P. Skok. Et. rj.)].
Šaltinis:: Трубачев 1970 (1972), 6