Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: tu, buksaragė, kaužuoti, važiatvė, dilgyti, luknas, ermai, Nieda, naras, santalka, gailas, šlakstyti, gunžti, mažas, apakti, deklaravoti, limti, rieties, seilė, pra-bilti, pusiasalis, kupeta, slankioti, putera, kedulas, dublus, vaseris, traukutis, stabyti, nesa, balgans, šiurkštas, donis, mažokas, slastai, atžūlus, grumada, kiurti, rankajėtas, burytė, kedilis, vinis, makaruoti, dugnas, padaukas, kemuras, šakainis, česnagas, spiauti, baika, tekėti, niežai, skalnus, žiužė, staigmena, šakumas, tūpti, kapti, Obeltis, lipus, leketuoti, atstas, šiurti, gerdenti, kreika, stulpa, strainus, kavoti, strugas, asietras, irbė, jūšia.

Antraštė:

tu

Straipsnelis:

Pagal la. tu, lie. tu (trm. tò < *teĭ) = pr. tu/toū rekonstruotinas bl. *tū̆. (184). Bl.–sl. *tū̆. (185). Ide. *tu. Plg. arm. du ‘tu’ < ide. *tu.

Šaltinis:

Hamp 1982a, 181

Antraštė:

tù

Straipsnelis:

Alb. ti ‘tu’. Tai, kaip žinome, albaniškas ide. asmeninio įvardžio refleksas, reprezentuojamas gr. σύ, τύ, lo. tū, lie. tù ir t. t. Alb. tinë išplėstas -nė kaip ir unë ‘aš’ greta u. Nom. ti, taip pat kaip ir datyvo bei akuzatyvo forma ty su ilgu balsiu bei teje (ablatyvas) darybos istorija nėra aiški. Vienintelis dalykas, kurį galima patvirtinti, tai kad teje padaryta iš P. Budi raštuose paliudytos formos tee. Čia -j- yra antrinis garsas, iš anksto nulemtas hiato.

Šaltinis:

Çabej 1966b, 73–74

Antraštė:

tu

Straipsnelis:

Vienaskaitinių participinių įvardžių […] tu, la. tu vardininkas indoeuropeistų paprastai kildinamas iš ide. *tū ir *tŭ [Brugmann, Delbrück GdVGdIS 1906 22 140] arba iš *tū. Kadangi šių prielaidų autoriai neatsižvelgia į žemaičių formą tò, kuri gali būti kildinama tik iš *tŭ, baltistikoje įsigalėjo nuomonė, kad iš *tŭ kildintina ne tik žemaičių tò, bet ir aukštaičių tu, ir la. tu. Prūsų tekstuose užfiksuotas formas tu, thu, resp. tū, toū, tou, thou, tau Stangas kildina iš *tū [Stang VGdBS 1966 247]. Tačiau variantai tū ir toū gali būti atsiradę iš *tū, plg.: s. sl. ты, lo. tū [158]. Variantas tu, thu, jei jo enklitinė forma yra tiksliai užrašyta, gali būti kildintinas iš *tŭ, plg. gr. τύ. Taigi vakarų baltams rekonstruojamos dvi formos: ortotoninė *tū ir atoninė (enklitinė) *tǔ, o rytų baltams- tik viena *tŭ. Ar rytų baltai turėjo artotoninę formą *tū ir atoninę *tu, įrodyti dabar neįmanoma. Galima tik paminėti prielaidą, kad ir rytų baltų areale tokios formos egzistavo [Mažiulis V. ŽfSl 1964 9 2 256–257].

Šaltinis:

Rosinas 1988, 158–159

Antraštė:

tù

Straipsnelis:

Jotvingių tu ‘tu’, plg. lie. tù, la. tu, pr. tū, toū.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 80

Antraštė:

tu

Straipsnelis:

žr. tuinos

Šaltinis:

Smoczyński 2001, 157