Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: uošvis, grumzti, kreikas, sklembti, brolėnas, šiaurus, šeimyna, glėveris.

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

[rec. Kn.: René Lanszweert. Die Rekonstruktion des Baltischen Grundwortschatzes, 1984] [Kritikuojami nauji „išrasti“ fonetiniai dėsniai ir naujos etimologijos:] lie. úošvis, la. uôsvis – senas sudaiktavardėjęs būdvardis, padarytas iš *ōšvā ‘nuotaka’ < *ōšavā, o pastarasis savo ruožtu […] – vedinys iš *ō-šautēi < *au-šautēi (plg. lie. šáuti, kuris reiškia ir ‘greitai bėgti’).

Šaltinis:

Urbutis 1986a, 72

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

Kita etimologinė lo. uxor interpretacija galima, lyginant jį su terminu, kuris baltų kalbose susijęs su žmona (moterimi): lie. úošvis ‘žmonos tėvas’ (plg. antrinį úošvė), la. uôsvis. Ši bl. kalbų forma su priesaga -vyas padaryta pagal s. i. pavyzdį bhrātr̥-vya ‘tėvo brolio sūnus’ arba pagal lo. patruus, gr. patrōós (πατρωός); vadinasi minėta priesaga buvo giminystės pavadinimų; lie. uošvio prototipas yra *ouk(s)-vya-. Kodėl šis terminas buvo vartojamas ‘žmonos tėvui’ pavadinti bus aišku, jei šaknis *ouk(s)- priešdialektiniais laikais buvo vartojama ‘žmonai’ pavadinti. Tada lo. uxor turėtų priesagą -or, o reikšmę ‘žmona’ – kamienas *uks-. Šis aiškinimas liks hipoteze tol, kol nėra trečios kalbos, kuri ją patvirtintų. Nereikia remtis, kaip kartais daroma, oset. ūs- ‘moteris, žmona’, nes tarminė forma vosae (su *w- žodžio pradžioje) rodo kitokią kilmę.

Šaltinis:

Benveniste 1969, 248

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

Oset. ūs/osæ, pl. ūstytæ/ostitæ, ostæltæ ‘ištekėjusi moteris; žmona’. Turint omenyje vedų yoṣā- ‘jauna moteris; žmona’, galima būtų kildinti iš *yaušā-. Tačiau pl. forma ūst-y-tæ/ost-i-tæ rodo kamieną ūst-/ost-, kuris artimesnis vedų yoṣit- ‘moteris’. Galimas daiktas, kad abu kamienai egzistavo paraleliai, kaip ir veduose. Be to, vienas kamienas įsitvirtino vienaskaitos formose, kitas – daugiskaitos, šiuo pažiūriu plg. giminystės terminus mad ‘motina’, fyd ‘tėvas’, rvad ‘brolis’ (mātā ir pan.), pl. madæl-tæ, fydæl-tæ, rvadæl-tæ (mātar-). Pradžios y- netekimas toks pat kaip ir žodžiuose ūzyn iš ūdyn iš *yaud-, armuk’a iš ярмарка ir kt. Bet kuriuo atveju mes turime reikalą su vienu iš aiškiausių osetinų-vedų leksinių sutapimų. Kitose iranėnų kalbose vyrauja ide. *g.enā (persų zan ir kt.) refleksai. Atpažįstamas ir kai kuriuose sarmatų asmenvardžiuose, pvz., ’Ορμάρακος = oset. osmaræg ‘žmonos žudikas’. Senieji sarmatų-baltų ryšiai galbūt, atsispindi ir lie. úošvis, jeigu lie. žodis iš *uošvid-s = sarmatų *oš-fid ‘žmonos tėvas’. Plg. tokias izoglosas kaip oset. bælon – lie. balañdis, oset. sælyn – lie. šalti ir kt. (CEU 131 ir toliau). (Apie lie. úošvis kitaip: Benveniste, Vocabulaire des institutions indo-européennes, I. Paris, 1969, p. 248. – Taip pat plg. Fraenkel II 1168). – Forma ust įsitvirtino ing. ust-da ‘uošvis’ (‘žmonos tėvas’), ust-nana ‘uošvė’ (‘žmonos motina’). Iš oset. kilęs taip pat gruzinų uso ‘garbinga moteris tarp prastuomenės’ (Ахвледани, Сборник 138). Posakis ūs kūryn ‘gauti žmoną; vesti’ gretinamas su gruzinų coli itxova ‘jis vedė’, pažodžiui ‘gavo (itxova) žmoną (coli)’. –Peterssonas kildino oset. žodį iš ir. *aušā-, ide. *ouk̑̄- ir gretino su lo. uxor ‘žmona, sutuoktinė’. – Dar plg. ūsag, ūsgūr, nomylūs. [20] Žr. Миллер, IF 21, p. 322 (vedų yoṣā-, yoṣit-). –Petersson, Studien über die indogermanische Heteroklisie, Lund, 1921, p. 116 (lo. uxor).

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 20–21

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžti, pirma, ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradus baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] Lietuviai jau nežino tokio tipo pavadinimo kaip s. sl. svekry, s. i. śvaśru-, jį čia pakeitė pavadinimu ‘žmonos motina’: lie. úošvė, la. uôse (greta úošvis, la. uõs(v)is), kurio etimologija neaiški. Siejama su lo. uxor ‘sutuoktinė’, t. y. *uk-sōr.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 229

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

Sena nekirčiuoto u, esančio šalia u̯, sinkopė […] paliudyta žodyje lie. úošvis – etimologiškai ‘anytos vyras, šešuras’. Ši forma kilusi iš *vóšvis (plg. žem. uõkti iš võgti ‘красть’), kuriame ilgumas atsirado po kontrakcijos *u’ašuu̯is (< **u̯ešuu̯-i̯o-) lytyje *u̯’a:šu̯is. Bl. kamienas *u̯eš-uu̯- priklausė ide. *(s)yek̑ū- ‘anyta’, ‘vyro motina’ (variantas su s-mobile), egzistavusio greta su *su̯ešu-ra- ‘vyro tėvas’, paliudyto lie. šẽšuras (plg. s. i. śvaśuraḥ, gr. ἑκυρός).

Šaltinis:

Смочиньский 1987 (1989), 22

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

úošvis laikytinas žodžio šẽšuras vokatyvo trumpinio ir senosios vokatyvinės dalelytės *ō „lydiniu“: pagal tą vokatyvinį trumpinį *ōšve (šure) vėliau buvęs sukurtas nom. *ōšviyos (dab. lie. o! esąs inovacija; ide. vokatyvinė dalelytė *ō > lie. uo). Hipotezė grindžiama faktu, kad vokatyvas kartais įgyja nom. funkciją, plg. Iuppiter < *dyeupater. [Aiškinimas atrodo gerokai dirbtinis].

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 66–67

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

Lie. úošvis < *ṓk̑u̯ii̯o- kildintinas iš *ṓ-pk̑uu̯-ii̯o- (*oh₁-pk̑u̯-ii̯o-) ‘tas, kuris (kaip tėvas) priklauso smulkiuosius gyvulius (avis ir ožkas) (kaip kraitį) atgabenančiai (t. y. jaunajai)’. Prielaida šiam pavadinimui atsirasti buvo jaunosios pirkimo paprotys, kuris paliudytas baltų istoriografijos pradžioje ir ankstyvuoju daugelio kitų indoeuropiečių tautų gyvavimo laikotarpiu. Žodis *ṓ-pk̑u̯-ii̯o- su priklausomybę reiškiančiu sufiksu *-ii̯o- yra išvestas iš *ṓ-pk̑u- (*oh₁-pk̑u-) ‘turintis (ateinančius) (t. y. atgabenantis) smulkiuosius gyvulius (jaunajai)’. *ṓ-pk̑u- – tai posesyvinis dūrinys su prieveiksminiu pirmuoju sandu. Pirmasis dūrinio sandas *ō < *o-h₁ yra vardažodžių dūryboje dėsningas šaknies balsių kaitos o laipsnis, kuris atitinka *ē < *e-h₁, savarankiškai vartojamą kaip prieveiksmį ir prielinksnį, o su veiksmažodžio formomis – kaip preverbą. Antrasis sandas – dūrybos nulemta nulinio laipsnio forma *pk̑u- iš praide. *pék̑u n. ‘smulkieji gyvuliai (avys ir ožkos)’ (s. i. páśu- n. ir tt.; baltų kalbose – su kentuminiu atliepiniu pr. pecku, lie. trm. pẽkus); plg. maždaug s. i. puru-kṣú- ‘turintis daug (smulkiųjų) gyvulių’ < *pl̥h₁u-pk̑ú- (: s. i. páśu < *pek̑u), av. druua-fšu- ‘sveikus (smulkiuosius) gyvulius turintis’ < *pk̑u-.

Šaltinis:

Klingenschmitt 2008, 405–429

Antraštė:

úošvis

Straipsnelis:

Pirmosios kirčiuotės vediniai, padaryti su iš ide. sufikso *-ii̯o- kilusia priesaga, neretai turi paroksitoninį su pradiniu akūtiniu skiemeniu pamatinį žodį: lie. úošvis (la. uôs(v)is) kilęs iš *ṓpk̑u̯-ii̯o- ‘tas, kuris (kaip tėvas) priklauso smulkiuosius gyvulius (kaip kraitį) atgabenančiai (t. y. jaunajai)’ ir vertintinas kaip vedinys iš posesyvinio éntheos tipo dūrinio *ṓ-pk̑u- ‘smulkiuosius gyvulius atgabenantis’.

Šaltinis:

Kabašinskaitė, Klingenschmitt 2006, 172