Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: usnis, žiburys, smagurys, dilbūnas, babokas, švolas, skujis, deivoti, kygti, žiaunė, ėsena, rijus, plokis, skaitytis, ataras, auslenderis, kupana, šiupti, pro, mandras, palatoj, trenkti, skrubnas, kankožėris, skalanda, tumpas.

Antraštė:

usni̇̀s

Straipsnelis:

Alb. usht m., ushtër f. ‘varpa’. Paliktina antroji G. Meyerio etimologija, kad priklauso lie. usni̇̀s, la. usna ‘usnis’, germ. uzda ‘smaigalys’ (vok. ‘vieta; kampas; yla’), iš kurių pastarasis taip pat priartėja prie alb. žodžio priesaga. Atmestinas Barićo gretinimas (pamatinė forma *husht giminiška su kall ‘varpa’ ir taip pat Peterssono gretinimas (su ἕστωρ ‘spyglys grąžulo gale’ ὕσταξ· πάσσαλος κεράτινος). F. Blanchus forma ushtre ‘spica’ gali turėti priesagą -r; ushtër gali būti suvienaskaitėjusi daugiskaita; Sicilijos alb. bushtrat ‘varpos’ yra priešdėlį b- turintis variantas. Su usht, ushtë identiškas yra ushtë ‘ietis’. Dėl reikšmės gretintinas su lo. spica ‘varpa’ : spiculum ‘dantyta strėlės arba ieties geležis; smaigalys, geluonis’, vok. Achre ‘varpa’ : lo. acer ‘aštrus’.

Šaltinis:

Çabej 1967a, 96

Antraštė:

usni̇̀s

Straipsnelis:

G. A. Iljinskis (Г. А. Илинский, Славинекие этимологии. – ИОРЯС, I, 1918, 170–171) sl. оушь gretina su lie. usni̇̀s. La. usna, lie. usnė, variantas ušņ, laikomi šaknies ‘deginti, durti’ vediniais ir juos atliepia sl. vъšь (Vasmer III 198; Mǖlenbacha, Latviešu valodas vārdnīca XXXVI, Rīga, 1929, 309). F. P. Filinas (Ф. П. Филин. Лиссика русск. литератур. яз. древнекиевской эпохи, Л., 1939, 752) sl. оушь laiko оужь variantu, kuris atsirado suduslėjus galiniam priebalsiui. Jo nuomone sl. оушь yra sudaiktavardėjęs būdvardis оужовъ. Noriu pateikti trečią hipotezę, kuri neeliminuoja ankstesniųjų. Panašu į tiesą, kad r. trm. уше́вник ушко́ ушняк slypi senasis trm. to paties augalo pavadinimas su išplėstukais. Darybos požiūriu žodis оушь < ухо, plg. о́броть < рот [86]. Žodis ухо reikšme ‘augalo lapas’ (gali eiti ir augalų pavadinimų elementu) vartojamas plačiai, plg. r. тедвежье ухо, заячьи, уши ‘pakalnutė’.

Šaltinis:

Меркулова 1964 (1965)a, 86–87

Antraštė:

usnìs

Straipsnelis:

Lie. usnìs ‘Distel’ : s. i. uṣnáḥ ‘heiβ, warm’, óṣati ‘brennt’.

Šaltinis:

Каралюнас 1966, 123