Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vaškas, kamaninė bitė, gubulas, spursti, žymėti, loska, kukurūzas, kuilys, monyti, žebras, krėsti, pusdylis, arklas, tvanas, kulėti, byla, keikastis, blizgana, plindza, penėti, snaudas.

Antraštė:

vãškas

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Lie. vãškas ‘wax’, s. sl. voskъ, s. v. a. wahs yra problemiški. Galimas daiktas, kad vyko metatezė iš *wokso- po RUKI-dėsnio veikimo tiek baltų, tiek slavų kalbose.

Šaltinis:

Matasović 2005, 154

Antraštė:

vãškas

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Lie. vãškas, sl. voskъ, vok. Wachs galima paaiškinti iš *uoḱsko- (žr. Kortlandt 1919, 59).

Šaltinis:

Kortlandt 2008, 10

Antraštė:

vãškas

Straipsnelis:

[Ide. priebalsių grupė *ks baltų kalbose buvo traktuojama įvairiai:] Lie. vãškas, la. vasks ‘Wachs’, ru. vosk, s.-kr. vȍsak ir kt. ‘Wachs’ (< sl. *voskъ) su metateze : s. v. a. wahs, s. ang. weax, s. isl. vax ‘Wachs’ < germ. *u̯axsa- < *u̯okso- (< *u̯ogso-).

Šaltinis:

Klingenschmitt 2008, 423

Antraštė:

vãškas

Straipsnelis:

[Aptariami ide. priebalsių *sk̑ grupės žodžiai baltų-slavų kalbose:] Lie. vãškas, s. sl. voskъ, s. v. a. wahs neprivalo kilti iš ide. *u̯osk̑o- (kaip manė Stangas 1972, 82tt.). Lie. vãškas ir t. t. taip pat gali tęsti *u̯ok̑sko- (plg. Kortlandt 1979, 59) arba *u̯okso-.

Šaltinis:

Villanueva Svensson 2009a, 15

Antraštė:

vãškas

Straipsnelis:

[aptariama praslavų *ch genezė.] Teikiamas pavyzdys, kai lie. š, sl. s < *k̑: lie. vãškas, la. vasks, prasl. *voskъ ‘Wachs’.

Šaltinis:

Schuster-Šewc 2000, 23

Antraštė:

vãškas

Reikšmė:

Wachs

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariamos bendrų baltų ir slavų kalbų žodžių etimologijos.] […] 6. Lie. vãškas, sl. voskŭ ‘Wachs’. Praforma yra ide. *u̯okso-, plg. germ. *wahsa-, s. v. a., v. v. a. wahs, s. ang. wæx. garsų junginys *ks slavų kalbose virsta s (iš bl.-sl. *š), o ne sk. Perėjimas nuo ide. *u̯okso- prie s. sl. voskŭ ‘κηρός’ reikalauja postuluoti labai ankstyvą metatezę ks > sk. Ji ir nulėmė reflekso *vosŭ nebuvimą. Lietuvių kalboje priebalsių junginio ide. ks vienintelis atliepinys yra fonema š, plg. lie. vešù, vešė́ti ‘rosnąć szybko, bujnie’ < *h₂u̯eks-, gr. Homer. aéksomai, go. wahsjan. Taigi ide. *u̯okso- turėjo virsti lie. *vãšas, o ne vãškas. Galimos dvi lie. priebalsių junginio šk aiškinimo galimybės: 1) skolinimas iš s. r. voskŭ (plg. r. vosk, vóska) pakeičiant sk > šk jau lietuvių kalbos dirvoje; 2) paveldėtosios formos *vãšas perdirbimas dėl s. r. voskŭ įtakos.

Šaltinis:

Smoczyński 2006, 348–349