Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vaštaka, gomarnas, vasarinas, šlejus, ugniavietė, žalga, degtinė, brankčis, kulzuoti, skirbti, kremžėti, gaizdras, klyvas, palitonas, geisti, žuvėčia, miltinis, srovinė aukšlė, smagenys, gvala, kirnynas, pelėsiai, traukti, žinia, būsena, šėvulis, tekinti, siuvėjas, siuvėja, apjakinti, dudenti, dūdenti, sarvalai, išviros, gyvinti, žugertas, čiaupsėti, girnos, skriausti, ankšteras.

Antraštė:

vaštaka

Straipsnelis:

Šį žodį kaip laukio sinonimą pateikia T. Ivanauskas ir LKŽ kart. Vartojama ir [forma] vãštakas ‘toks ežerų paukštis, panašus į laukinę antį, tik ilgesniu kaklu’ (Šumskai). Tačiau Frenkelis, remdamasis BB ir A. Juškos ‘Lietuviškomis dainomis’, žodį vaštaka laiko sinonimu putpelės, Coturnix coturnix, pavad. [Šaltinių analizė rodo, kad] Bretkūno biblija – vienintelis šaltinis, kuriame vaštaka vart. ‘putpelės’ reikšme. Jau Bretkūno redaktoriai, atrodo, abejojo tokia [70] šio žodžio reikšme, visur prie ž. vaštaka prirašydami paaiškinimus. Rėzos psalmyno rengėjai nebeįtraukė šio ž. į tekstą – jie ‘vengė … negirdėtų arba mažai tegirdėtų žodžių, todėl neperėmė archaizmų, naujadarų, tarmybių…’ [V. Žulys, Jono Rėzos raštų leksika, Kand. dis., – V., 1970, p. 65]. Taigi […] vaštakos vartojimas reikšme ‘putpelė’ – labai ginčytinas faktas. Tai verčia suabejoti Frenkelio iškeltu šio ž. kilmės aiškinimu – gretinimu su vok. Wachtel, s. v. a. wahtalla. Su šiuo vakarų germanų žodžiu vaštaką tetiktų sieti, jei pirmine žodžio reikšme tikrai būtų galima pripažinti ‘putpelę’. Bet ir tokiu atveju, jei sutinkame, kad vokiečių žodis – onomatopėjinės kilmės (o germanistai linkę jį aiškinti kaip tik šitaip)¹⁰ [¹⁰ Kluge F., Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 20. Auflage bearbeitet von W. Mitzka. – Berlin, 1967, p. 829], dar nėra garantijos dėl jo etimologinės sąsajos su lie. vaštaka. Galbūt šis žodis ištiktukinės (t. y. garsų mėgdžiojamosios kilmės)? Ištiktukas vašt-vašt žymi garsą, kurį sukelia paukštis, vasnodamas sparnais. Pavasarį laukių gyvenamuose ežeruose girdimas nepaliaujamas klegesys, sparnų plasnojimas; ‘… kai būrys laukių pakyla, ūžesys girdimas net už kilometro’ [Ivanauskas T., Lietuvos paukščiai. – V., 1957, t. 1, p. 159]. [71]

Šaltinis:

Žukaitė 1980, 70–71