Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: valka.

Antraštė:

valkà

Straipsnelis:

Lie. valkà turi reikšmes: 1) ‘bala po lietaus’; 2) ‘balota vietovė, kur nuolat stovi vanduo’; ‘pieva su nedidele kūdra’ ir pan. Leksemos valkà arealas apima selonų genties teritoriją XIII a., kurią pagal 1261 m. dokumentą nustatė K. Būga [Būga, RR III, 273–274]. Dėl polesiškojo волока kilmės buvo pareikšti du požiūriai. Pagal N. I. Tolstijų – tai geografinis terminas, kilęs iš *volkъ, *volčiti. Kartu su tuo, remdamiesi bl. valg- : valk- ‘drėgnas’ santykiu, mes manome egzistuojant tokį paralelizmą ir slavų kalbose – *volg- : *volk-, iš kur ir kilęs poles. волока ‘balota žemuma’ [Непокупный 1970, 15] [32]. Jį reikėtų sieti su lie. valkà, la. val̃ks. Čia šaknis išplėsta determinantu -k-, kuris atsispindi sl. *volga, slov. vlaga ‘Teuchtigkeit’ [Bezlaj, 1971, 23–24]. Poles. волока ‘drėgna žemuma’ ir pan. nesusiję su v. волочить, o yra dariniai iš ide. šaknies *u̯elq- vakarinio varianto su bendra reikšme ‘drėgnas’.

Šaltinis:

Непокупный 1976, 32–33

Antraštė:

valkà

Straipsnelis:

Lie. valkà „bala po lietaus; užpelkėjusi vieta, kur nuolat yra vanduo ir kt.“, la. val̃ks „upeliukas; drėgna žemuma; vieta miške ar pievoje, kur lyjant teka vanduo ir kt.“ (taip pat la. val̂ka (vàlka, val̃ka) „drėgna pieva miške ir kt.“), kurie daugiausia fiksuoti Lietuvos teritorijoje sėlių žemėje, o Latvijos – Kuržemėje, turi leksemos Ukrainos Polesėje atitikmenį волокá „balota žemuma, lygumos formos ir nuolat drėgna“, todėl tai yra sėlių, kuršių ir Polesės leksikos izoglosa. Latvių (K. Miulenbacho, J. Endzelyno) ir lietuvių (E. Frenkelio) etimologijos žodynuose valk- yra kildinama iš la. vilkt „traukti“, lie. vil̃kti (taigi šių žodynų duomenimis valk- neturi atitikmenų slavų kalbose), nors M. Vasmeris, komentuodamas slavų kalbų волок, волочь, pateikia ir baltiškų atitikmenų iš lizdo vil̃kti. Svarstant, ar Polesės волокá yra skolinys iš baltų kalbų, negalima tokios galimybės atmesti, nes ją remia ir kiti baltizmai, kurie yra panašios semantikos ir fiksuoti Polesės tarmėse. Kita vertus, galimas ir kitoks aiškinimas. Žinoma, kad bl. valk- „drėgna vieta“ yra susijusi su valg- (plg. lie. valg-ýti), kuris siejamas su sl. влага, волога. Taigi bl. valg- : bl. valk- = sl. влаг- : sl. *влак- (> волокá) (?); t. y. Polesės волокá „užpelkėjusi vieta“ įmanomas laikyti archaizmu, pateisinant jo savarankišką egzistavimą ir nelaikant baltų kalbų reprezentantu. Tai remia ir J. Otrembskio mintį, teigiančio, kad slavų ir baltų kalboje buvo vartotos kai kurių žodžių formos – skardžioji ir duslioji, kurios skyrėsi reikšmės atspalviu, bet suirus vienovei kiekviena iš kalbų grupių apibendrino skirtingas formas.

Šaltinis:

Непокупный 1970, 11–16