Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: vanskaris, sugebti, pumpuras, keras, plemė, gaila, liptas, rūpintis, keliolika, dirdinti, karštas, grambolis, atskydūlis, lagonė, driskūnas, stroga, švitrus, surbti, brajyti.

Rezultatai

Antraštė:: vañskaris
Reikšmė:: užperėtas, sugedęs kiaušinis (trm.)
Straipsnelis:: Lie. vañskaris, la. (trm.) vànskars, vànskare, vànskara ‘užperėtas, bet neužverstas kiaušinis’ gyvojoje kalboje daug kur tariami su fonetiškai tarp n ir s atsiradus t: lie. vañckaris, la. vànckaris ir kt. Šiuos žodžius Endzelynas laiko dūrizmais, kurių pirmuoju dėmeniu vans- einanti sustabarėjusi sg. forma *vana-s, etimologiškai sutampanti su go. wans „adj. neturintis, stokojantis, trūkstantis, ermangelnd“; antrąjį dėmenį sudaranti (75) lie. perė́ti, la. petêt šaknis. Disimiliacijos keliu (v-p > v-k) *vansp- virtęs vansk- (Endzelīns, DI III, 403–404). Tokią hipotezę paremtų panašios formalios ir semantinės struktūros lie. pi̇̀kperis, pi̇̀ktperis, pi̇̀ktparas (trm.) ‘užperėtas, sugedęs kiaušinis’, kurio antruoju sandu iš tikrųjų eina v. perė́ti šaknis. Užperėto kiaušinio pavadinimų lie. vanskaris ir kt., [taip pat ir piktperis, piktmaišis] pirmojo sando reikšmė yra ‘sugedęs’ (taigi ‘prastas, niekam tikęs’) bei ‘tuščias’, šakninė morfema vans-/vens- (venc-) pasirodo upių, ežerų ir balų pavadinimuose [pikt- įeina į fiziografinių terminų sudėtį – pi̇̀ktežeris ‘užakęs, liūnu užėjęs ežeras’], lie. tarmėse yra vartojami véncas ‘velnias’, vénsas ‘t. p.’ [plg. pikčius ‘pikta dvasia, kipšas’, pi̇̀ktis ‘velnias, pikčius’]. Šaknies pik- žodžių užduotą semantinę filiaciją pratęsia etimologiniai germ. atitikmenys: go. wans, s. isl. vanr ‘(adj.) tūkstantis, neturintis’, s. ang. wan, s. v. a. wan ‘t. p.’, s. isl. vana ‘mažinti’. (76) Dėl to, kad visas šias panašias, kartais ir tolygias reikšmes turi vienos šaknies žodžiai (pi̇̀ktas, pỹkti) yra galima daryti išvadą, kad tarpusavyje yra giminingi lie. vañskaris, la. vànskars bei su jais etimologine plotme tapatintini vandenvardžių Vens-utis, Vans-upis ir kt. šakninė morfema resp. pirmasis sandas. Dėl šaknies vokalizmo skirtumų galima pasakyti štai ką: la. kalboje šalia paplitusios krintančios šalia paliudyta ir tęstinė intonacija vañskars ME IV 468, 472 (< bl. *váns-); užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas šaknyje yra ir su a, ir su e [- lie. trm. veñckaris, veñskaris, la. venckulis (antrasis sandas pakitęs dėl desemantizacijos)]. Dėl akūtinės intonacijos (la. vañskars, lie. vénsas ir dėl savarankiškų leksemų buvimo (lie. vénsas) užperėto kiaušinio pavadinimų pirmasis sandas vans-/vens- vargu ar gali būti sustabarėjusi nom. sg. forma *vana-s čia esama šaknies vans-/vens-, turėjusio reikšmę ‘prastas, sugedęs, niekam tikęs’ ir ‘tuščias nevaisingas’ ir etimologiškai sutmpančios su s. isl. vansi ‘mažinimas, mažėjimas; gėda’, norv. Dial. vanse ‘trūkumas, stoka’, s. isl vansa ‘daryti žalą, kenkti’. [šie yra bendrašakniai su go. wans ir kt.]. (77) [Tautosilabinis an (en) nevirto nosiniu lie. *vąsk- ar vęsas matyt dėl t įsispraudimo tarp n ir s, š]; atsidūręs prieš sprogstamąjį priebalsį c dvigarsis an/en ir galėjo nebūti vokalizuojamas, plg. trm. vañčas ‘vąšas’, vančkaras ‘vąškaras’. [La. vànskaris < *vansa-peris išlaikė sveiką tautosilabinį junginį, dėl to žr. Endzelīns DI, II 144–159].
Šaltinis:: Karaliūnas 1991, 74–77

Antraštė:: vanskaris
Reikšmė:: paperas, kliunkas
Straipsnelis:: Lie. vanskaris ‘paperas, kliunkas’ < la. (vanskar(i)s), vanckars: vanskaris – vanskaris; žodis vañskaris (veñskaris), vañckaris (veñckaris) pažįstamas dar tik klaipėdiškių (veikiausiai gautas jų iš kuršininkų, plg. J. Plakio vanskars) ir Šakynoje (išsamiau šaltinius nurodo Karaliūnas, LKK XXIX (1991) 74tt.), kitur Miežinis turi ir neskolintinį neversto kiaušinio, užpero, papero pavadinimą, ir labiausiai įprastą latviško pavadinimo variantą kliugis (kiauszinis) – vanckars.
Šaltinis:: Urbutis 1995b, 23