Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
vanskaris
.
Rezultatai
Antraštė:
vañskaris
Reikšmė:
užperėtas, sugedęs kiaušinis (trm.)
Straipsnelis:
Lie.
vañskaris
, la. (trm.)
vànskars
,
vànskare
,
vànskara
‘užperėtas, bet neužverstas kiaušinis’ gyvojoje kalboje daug kur tariami su fonetiškai tarp
n
ir
s
atsiradus
t
: lie.
vañckaris
, la.
vànckaris
ir kt. Šiuos žodžius Endzelynas laiko dūrizmais, kurių pirmuoju dėmeniu
vans-
einanti sustabarėjusi sg. forma *
vana-s
, etimologiškai sutampanti su go.
wans
„adj. neturintis, stokojantis, trūkstantis, ermangelnd“; antrąjį dėmenį sudaranti (75) lie.
perė́ti
, la.
petêt
šaknis. Disimiliacijos keliu (
v
-
p
>
v
-
k
) *
vansp-
virtęs
vansk-
(Endzelīns, DI III, 403–404). Tokią hipotezę paremtų panašios formalios ir semantinės struktūros lie.
pi̇̀kperis
,
pi̇̀ktperis
,
pi̇̀ktparas
(trm.) ‘užperėtas, sugedęs kiaušinis’, kurio antruoju sandu iš tikrųjų eina v.
perė́ti
šaknis. Užperėto kiaušinio pavadinimų lie.
vanskaris
ir kt., [taip pat ir
piktperis
,
piktmaišis
] pirmojo sando reikšmė yra ‘sugedęs’ (taigi ‘prastas, niekam tikęs’) bei ‘tuščias’, šakninė morfema
vans-
/
vens-
(
venc-
) pasirodo upių, ežerų ir balų pavadinimuose [
pikt-
įeina į fiziografinių terminų sudėtį –
pi̇̀ktežeris
‘užakęs, liūnu užėjęs ežeras’], lie. tarmėse yra vartojami
véncas
‘velnias’,
vénsas
‘t. p.’ [plg.
pikčius
‘pikta dvasia, kipšas’,
pi̇̀ktis
‘velnias, pikčius’]. Šaknies
pik-
žodžių užduotą semantinę filiaciją pratęsia etimologiniai germ. atitikmenys: go.
wans
, s. isl.
vanr
‘(adj.) tūkstantis, neturintis’, s. ang.
wan
, s. v. a.
wan
‘t. p.’, s. isl.
vana
‘mažinti’. (76) Dėl to, kad visas šias panašias, kartais ir tolygias reikšmes turi vienos šaknies žodžiai (
pi̇̀ktas
,
pỹkti
) yra galima daryti išvadą, kad tarpusavyje yra giminingi lie.
vañskaris
, la.
vànskars
bei su jais etimologine plotme tapatintini vandenvardžių
Vens-utis
,
Vans-upis
ir kt. šakninė morfema resp. pirmasis sandas. Dėl šaknies vokalizmo skirtumų galima pasakyti štai ką: la. kalboje šalia paplitusios krintančios šalia paliudyta ir tęstinė intonacija
vañskars
ME IV 468, 472 (< bl. *
váns-
); užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas šaknyje yra ir su
a
, ir su
e
[- lie. trm.
veñckaris
,
veñskaris
, la.
venckulis
(antrasis sandas pakitęs dėl desemantizacijos)]. Dėl akūtinės intonacijos (la.
vañskars
, lie.
vénsas
ir dėl savarankiškų leksemų buvimo (lie.
vénsas
) užperėto kiaušinio pavadinimų pirmasis sandas
vans-
/
vens-
vargu ar gali būti sustabarėjusi nom. sg. forma *
vana-s
čia esama šaknies
vans-
/
vens-
, turėjusio reikšmę ‘prastas, sugedęs, niekam tikęs’ ir ‘tuščias nevaisingas’ ir etimologiškai sutmpančios su s. isl.
vansi
‘mažinimas, mažėjimas; gėda’, norv. Dial.
vanse
‘trūkumas, stoka’, s. isl
vansa
‘daryti žalą, kenkti’. [šie yra bendrašakniai su go.
wans
ir kt.]. (77) [Tautosilabinis
an
(
en
) nevirto nosiniu lie. *
vąsk-
ar
vęsas
matyt dėl
t
įsispraudimo tarp
n
ir
s
,
š
]; atsidūręs prieš sprogstamąjį priebalsį
c
dvigarsis
an
/
en
ir galėjo nebūti vokalizuojamas, plg. trm.
vañčas
‘vąšas’,
vančkaras
‘vąškaras’. [La.
vànskaris
< *
vansa-peris
išlaikė sveiką tautosilabinį junginį, dėl to žr. Endzelīns DI, II 144–159].
Šaltinis:
Karaliūnas 1991
, 74–77
Antraštė:
vanskaris
Reikšmė:
paperas, kliunkas
Straipsnelis:
Lie.
vanskaris
‘paperas, kliunkas’ < la. (
vanskar(i)s
),
vanckars
:
vanskaris
–
vanskaris
; žodis
vañskaris
(
veñskaris
),
vañckaris
(
veñckaris
) pažįstamas dar tik klaipėdiškių (veikiausiai gautas jų iš kuršininkų, plg. J. Plakio
vanskars
) ir Šakynoje (išsamiau šaltinius nurodo Karaliūnas, LKK XXIX (1991) 74tt.), kitur Miežinis turi ir neskolintinį neversto kiaušinio, užpero, papero pavadinimą, ir labiausiai įprastą latviško pavadinimo variantą
kliugis
(kiauszinis) –
vanckars
.
Šaltinis:
Urbutis 1995b
, 23
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas