Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: varvalis.

Antraštė:

var̃valis, varvalỹs, várvalis

Reikšmė:

tepalas odai, ratams ar mašinoms

Straipsnelis:

Šis žodis dėl savo reikšmės dabar jau nebeaktualus ir vis labiau pamirštamas. Žemaičiai ir paltus ruožas jų rytinių kaimynų aukštaičių sako vãrvalis (varvalỹs, várvalis), kiti aukštaičiai vietoj antrojo a taria e – várvelis (var̃velis). Variantas várvelis įsileistas į visus keturis DŽ leidimus (1954–1999). Kad žodžio nėra senuosiuose raštuose, pirmiausia kaltas jų pobūdis. Pirmasis dabar žinomas žodžio varvalis pasirodymas raštuose tėra iš XIX a. vidurio ir yra susijęs su L. Ivinskio pradėtais leisti kalendoriais. Iš kalbininko Ivinskio pavartotu žodžiu pirmiausia susidomėjo L. Geitleris, įtraukdamas į Neselmano žodyne nesamų žodžių sąrašą (G 1875 119 t.), o kilme siedamas su r. ворвонь ‘t. p.’ ir dėdamas prie baltų-slavų bendrybių. Šie du žodžiai yra pakliuvę ir į pirmąjį slavų kalbų etimologijos žodyną, bet jų tarpusavio sąsaja palikta be aiškinimo (Miklosich 1886 395). Visi kiti lietuvių kalbos žodžio irgi neskyrė nuo rusų, tik laikė skoliniu. Pirmasis rusicizmu lie. varvalis ėmė laikyti A. Briukneris, nors dar su klaustuku. Vėliau varvalis dažniausiai būdavo prisimenamas tik pakeliui, aiškinantis r. ворвань. R. ворвань (s. ir ворвонь, seniausiame šaltinyje iš XV a. pasirodo kaip stambaus jūros žinduolio pavadinimas reikšme ‘varvalis’ – nuo XVII a.) anksčiau laikytas skoliniu iš vok. Walrahm ‘banginio taukai’ ar ir Walrat ‘dantytojo delfino kaukolės ertmių skystis’. Prie taip aiškinamo r. ворвань prirašydamas varvalis N. Goriajevas ir tą, matyt, laikė esant vokiečių kalbos skoliniu (Горяев, 1896, 55, plg. ir XXVIII). Galima sakyti iki šiol vieninteliame tikrai moksliniame rusų kalbos etimologijos žodyne pakartota Briuknerio nuomonė: „Das lit. varvalis ist entlehnt aus вóрвань“ (Vasmer I 227) = „Лит. varvalis заимств. из вóрвань (Фасмер I 351). Dabar net ir LKŽ šalia várvelis skliausteliuose, kur įprasta nurodyti šaltinį, prirašytas r. ворвань. Dėl fonetinio skirtumo, su tokiu kildinimu sunku sutikti. Trejetas kalbininkių į lietuvių žodį yra mėginusios pažiūrėti kitaip. E. Mejer rusų žodžio kildinimą iš vokiečių kalbos atmetusi ir dėl fonetinių, ir dėl semantinių priežasčių, jį laikė paskolintu iš delfinų rūšies (narvalo) pavadinimo s. šv. narhval (< s. šiaur. náhvalr) ir į rusų kalbą, patekusiu kaip *vorvol’ (su v- dėl asimiliacijos), kurį anksčiau tikrai buvus kaip tik rodantis skolinys iš rusų kalbos lie. varvalis (E. M. Meyer, ZfslPh V 1929 138–141). Šis aiškinimas buvo įtrauktas į L. Vanstrat monografiją, papildomai nurodžius, kad dėl galinio n atsiradimo vietoj laukiamo l esą galima palyginti (озеро) Ильмень vietoj senesnio Ильмерь (Wanstrat, Beiträge zur Charakteristik des russichen Wortschatzes, Leipzig, 1933, 35 t.). Pritaria Mejer ir dėl lie. varvalis kildinimo iš senesnio r. *ворволь; kad r. ворвань būtų iš lie. varvalis, kaip esą Miklošičiaus žodyne, nepriimtina dėl reikšmės. C. Thörnqvist (Studien über die nordischen Lehnwörter im Russischen, Uppsala, 1948, 225–229) neprieštaravo, kad lie. varvalis būtų atstatomas r. *ворволь, tačiau kildinimą iš šiaurės germanų pavadinimo su nar- laikė nepatikimu todėl, kad tokios formos vėlyvos. Pati ji šaltiniu norėjo laikyti norv. hvalrav ‘delfino kaukolės ertmės skystis’, tačiau tokio aiškinimo visiškai tikru nelaikė – liekąs nepatvirtintas norvegų žodžio senumas. Vėliau V. Kiparskis pats jos pavyzdžiu yra nurodęs r. ворвань (abiem reikšmėm), šį žodį sykiu kildindamas iš šiaur. náhvalr ‘narvalas’ + hvalraf ‘spermacetas’ (V. Kiparsky, NphM LX 1959 223), taip tarsi jungdamas į vieną abi, E. Mejer ir K. Tiornkvist, kildinimo iš šiaurės germanų kalbų versijas. Iš *ворволь kildinti lie. varvalis, žinoma, kas kita negu iš r. ворвань. Taip kildinama Frenkelio žodyne. Iš kitų slavų, pažįstančių tokį pat žodį kaip rusų, ligi šiol tebūdavo užsimenami čekai, lenkai. Č. vorvaň (delfinų rūšiai vadinti); le. worwol ‘žuvų taukai’. Plačiau pasidairius po slavų kalbas, galima pasakyti, kad lie. varvalis yra iš senosios baltarusių kalbos. Jo šaltinio nereikia rekonstruoti, nes jis ir taip žinomas – tai s. br. ворволь. Be var̃valis (várvalis) yra ir várvelis (var̃velis). Pirmojo garsinis pavidalas dėsningai išvedamas iš s. br. ворволь, tačiau antrojo e galiniame kamieno skiemenyje lyg ir reikalauja atskiro aiškinimo. Frenkelio žodyne dėl to užsimenama varvė́ti galima įtaka. Tačiau šis aiškinimas nėra pakankamai įtikimas. Tai, kad iš paskolinto var̃valis (várvalis) vėlesnio várvelis (var̃velis) vienoks ar kitoks atsiradimas visai įmanomas, neatleidžia nuo pareigos pasvarstyti, ar skolinio dvejopas pavidalas negalėtų būti paaiškintas kitaip – paties šaltinio (balatarusių žodžio) įvairavimu. Senesnį var̃valis (várvalis), kilusį iš s. br. ворволь, rytuose vėliau išstūmė naujesnis várvelis (var̃velis), atsiradęs iš br. trm. вóрвыль. Tačiau tai tik teorinė prielaida. Panašiai kaip várvelis (var̃velis) e vietoj pirmykščio o (> bendr. br. a) dėl tarminio ы tarpininkavimo gal dar galėtų turėti nãrevas ‘užsispyrimas, nikis; būdas’ (šalia nãravas < s. br. норовъ, dab. bendr. нóраў). Tačiau keleto pavyzdžių per maža, kad būtų galima teigti lietuvių kalbos slavizmuose vietoj br. ы esant įmanoma ir e. Todėl spėjimas, kad várvelis (var̃velis) galėtų būti atskirai skolintas iš br. trm. вóрвыль, kol kas vargiai nusipelno pritarimo. Reikia tenkintis išvada, kad e vietoj antrojo a yra vėliau atsiradęs lietuvių kalboje ir veikiausiai dėl disimiliacijos gal dar palaikytos panašiai pasibaigiančių priesaginių žodžių (su a/e įvairavimu priesagoje) formalios analogijos.

Šaltinis:

Urbutis 2002b, 277–282