Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: varykštė, riaušės, almėti, kleitos, duris.

Antraštė:

varykštė

Reikšmė:

vaivorykštė

Straipsnelis:

Lie. varykštė, vorykštė – retos, mažai girdėtos vaivorykštės pavadinimo formos. E. Frenkelis jas, pateiktas iš Bretkūno ir Bezzenbergerio raštų, vadina „nereduplikuotomis” (LEW 1185). Neaišku, ar tai reiškia, kad jos senesnės už lytį vaivorykštė, ar kad jų šaknis vienskiemenė. Latviai greta mūsų vaivorykštės pavadinimui giminiško varavīksna turi ir vaŗ(a)vīksne (jungiamasis balsis a skliausteliuose, tad, matyt, įmanoma ir jo neturinti forma), plg. Fraenkel LEW, ten pat. Bretkūno Biblijoje (BB Sir 43, 12) greta varykštė paraštėje nurodoma dangaus lankas LKŽ XVIII 188. Nėra neįmanoma, kad tai antrinės kilmės formos, pakeitusios pavidalą tiek dėl to, kad spontaniškai stengtasi supaprastinti žodžio vaivorykštė tarimą, tiek dėl liaudies etimologijos „įsikišimo”: varykštė gali būti perdirbtas pagal žodį varýti (vãro, vãrė) arba tiesiog yra fonetinis vorykštės variantas, o vorykštė supaprastintas kaip vorrykštė (LKŽ XIX 951). Pastaroji neabejotinai susidariusi dėl liaudies etimologijos, kuri galėjo pasireikšti dvejaip: 1) arba vaivor-ykštės pirmasis sandas susietas, sutapatintas su žodžiu voras ‘toks vabalas’ (laumės juosta suvokta kaip ‘voro išausta tviskanti juosta’ ar pan., plg. Būga RR II, 1959, 323, arba 2) vorrykštė yra gavusi tarmėse ne taip jau retą pridėtinį v ir suprastinta kaip (v)orrykštė, (v)orarykštė < or(a)rykštė ‘vaivorykštė’. Kaip rašyta apie liaudies etimologijos perdirbinį orarykštė: vaivorykštė neteisingai suvokta kaip dūrinys su antruoju komponentu ‘rykštė’; galbūt dėl Būgos minėtos fonetiškai perdirbtos tarminės formos vaivorykštė tarpinio garsinio poveikio vaivorykštė galėjo būti susieta su ‘oru’ ir fonetiškai pakeista į orarykštę, orrykštę: laumės juosta suvokta kaip ‘oro rykštė’ (plg. Freankel LEW 1185; Kabašinskaitė, loc. cit.). Plg. vaivórykštė.

Šaltinis:

Buivydienė 2006, 336