Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vilgyti, buksa, gakčioti, šlipsis, čyras, kvaja, kaugė, vieversys, brika(s), kojinė, blankus, ritmaistras, apušis, liepinti, gižti, nyderis, argi, skolėti, gryčia, kamunė, dėbti, greimas, žlugtis, skrandis, šlovė, baubas, lubiza, -nikti, voka.

Antraštė:

vi̇̀lgyti

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžti, pirma, ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradus baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] Ėsti, valgyti. Lietuvių kalboje valgymo veiksmas nusakomas veiksmažodžiu válgyti, válgau, válgiau. Jis susijęs su lie. vi̇̀lgti, vi̇̀lgstu, vi̇̀lgau ‘drėkti’, vi̇̀lgyti, vi̇̀lgau, vi̇̀lgiau ‘drėkinti, šlapinti’ plg. giminišką le. wilgnąć, wilżyć, s. sl. vlaga ‘drėgmė, augalų sultys’, s. r. vologa ‘sriuba, patiekalas’ (ide. *u̯elg- su el : ol : l̥ apofonija).

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 235

Antraštė:

vi̇̀lgyti

Straipsnelis:

Vasmeris (Studien zur alb. Wortforshung I 37 f.) alb. lag ‘vilgau, šlapinu’ laiko indigeniu žodžiu, todėl pastarąjį gretina su s. ang. wlæc wlacu ‘pošiltis, šiltokas’ (pirminė reikšmė ‘drėgnas’), lie. vi̇̀lgau, vi̇̀lgyti ‘sušlapinant (iš)lyginti’, s. sl. vlaga ‘drėgmė’.

Šaltinis:

Çabej 1972, 150

Antraštė:

vi̇̀lgyti

Reikšmė:

anfenchten

Straipsnelis:

welgen E. 157 ‘Schnupfen’ : la. val̂gs, vȩlgs, velgt, lie. vi̇̀lgyti, le. wilgnąć ‘feucht werden’, s. v. a. welc ‘feucht’ ir kt., taip Burda KSB VI 402 bei Walde Vrgl. Wrtb. I 306.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 335

Antraštė:

vi̇̀lgyti

Straipsnelis:

Alb.-bl.-sl. kalbų sutapimai su germanų dažnai būna specialaus, neretai „techninio“ pobūdžio (kas būna dažniau tik vėlesnių kultūrų kontaktų metu ir nerodo ypatingos indigenio giminystės): […] lie. vi̇̀lg(y)ti (vi̇̀lgau) (la. vil̂gt; velgs ‘drėgnumas’, vaļ̂gs ‘drėgmė’), s. sl. ВЪЛГЪКЪ alb. lag ‘drėkinti’, s. v. a. wëlc, wëlh ‘drėgnas, šlapias’ (su šia šaknimi giminiški s. isl. folc ‘srovė’ [ir kt. pvz.]) …

Šaltinis:

Широков 1984, 20