Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vilkas, bes.

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

Alb. ulk, ujk m. ‘vilkas’. Kaip žinome, tai albaniškas ide. vilko pavadinimo reprezentantas: s. i. vr̥̣, gr. λύκος, lo. lupus, go. wulfs, lie. vil̃kas ir t. t. Alb. žodžio atitikimas iliriškam šio gyvūno pavadinimui, kuris pagal Οὐλκίνιον, Ulcisia castra ir t. t., turėjo būti ulk-, yra specifiškas ir reprezentuoja vieną iš argumentų albanų ir ilirų giminystei. Tikriniai keltų vardai Ulcagnus bei Olcan, pagal Pokorny (I 1178) kilę iš ilirų. Mūsų nuomone iš to paties šaltinio galėjo kilti ligurų tikrinis vardas Ulkos.

Šaltinis:

Çabej 1967a, 75–76

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

wilkis E. 657 ‘vilkas’ : lie. vil̃kas, č. vlk, s. i. vr̥ka-ḥ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I316 t.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 337

Antraštė:

vilkas

Straipsnelis:

žr. vilpišys

Šaltinis:

Markey 1979, 207

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

Lie. vil̃kas, la. vìlks, pr. wilkis tęsia seną ide. pavadinimą *u̯l̥kʷ, plg. s. sl. vlьkъ, go. wulfs, s. i. vŕ̥ka-.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 219

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

Pr. wilkis ‘vilkas’, plg. lie. vil̃kas, s. sl. vlъkъ, s. ind. vŕ̥kaḥ ir t. t. yra paveldėti iš idg. wĺ̥kʷos ‘t. p.’

Šaltinis:

Euler 1985b, 91

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

Jotvingių wułks ‘vilkas’, plg. lie. vil̃kas, la. vìlks, pr. wilkis.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 81

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

S. i. -r̥- sąlygojo ide. *l̥ ir *r̥ atsiradimą: plg. s. i. vŕ̥ka- ‘wolf’, go. wulfs ir lie. vil̃kas, s. sl. vlъkъ.

Šaltinis:

Schmalstieg 1973, 8

Antraštė:

vil̃kas

Straipsnelis:

žr. sūnus

Šaltinis:

Савченко 1972, 150–151

Antraštė:

(vilkas)

Straipsnelis:

[Aptariami sanskrito a kamieno baritonai.] S. i. vŕ̥ka- < *ulkʷ-o-. Toks pats kirčiavimas paliudytas ir gr. λύκος ir go. wulfs. Oksitonezė, paliudyta sl. *vьl̑kъ (a. p. c) (žr. Illič-Svityč), nėra vienareikšmė.

Šaltinis:

Lubotsky 1988, 76

Antraštė:

vil̃ko

Straipsnelis:

F. Sedláčekas teigė, kad baltų-slavų kirčio mobilumas atsirado dėl ikibaltoslaviškojo kirčio atitraukimo – savotiško „atvirkštinio“ Saussure’o dėsnio: jei galūnė buvusi cirkumfleksinė, kirtis buvęs atitrauktas į pirmąjį žodžio skiemenį, kuris dėl to irgi gaudavęs cirkumfleksinę priegaidę. Taigi, pasak Sedláčeko, tokios formos kaip lie. gen. sg. vil̃ko, štokavų vȗka yra dėsningai išriedėjusios iš ide. *u̯l̥kʷṍd; panašiai ir lie. dat. sg. vil̃kui, štokavų vȗku < ide. *u̯l̥kʷṍi̯; lie. dat. sg. rañkai, štokavų rȗci < ide. *ronkã́i̯. Šaknyje kirčiuoti indoeuropiečių prokalbės žodžiai išlaikę savo kirčio vietą ir baltų-slavų prokalbėje; tokiais atvejais šaknis įgydavusi akūtinę priegaidę. Jei šaknies balsis buvęs ilgas, akūtinė priegaidė išlaikyta tiek baltų, tiek ir slavų kalbų šakose, pvz., lie. vìlna, štokavų vȕna iš ide. *u̯l̥̄́nā.

Šaltinis:

Olander 2009, 23–24