Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vilpišys, diežti, ti, šėšė, arelys, vandrūnėlis, dagas, daga, dygus, stiebras, valanda, burviškas, trotas, bursavoti, šviesa, yra, sausyti, dėlto (delto), pavydžiai, auklė, atrus, kempė, paprastoji aukšlė, namai, pradėmu.

Antraštė:

vilpišỹs

Reikšmė:

laukinė katė

Straipsnelis:

Šiaip jau etimologinių žodynų gr. ἀλώπηξ, s. i. lopāśá-, av. urupis, lo. uolpēs laikomi giminiškais, nors, naudodamiesi tradiciniais ide. rekonstrukcijos metodais, paaiškinti minėtų lyčių vokalizmą kažin ar beišgalėsime [21]. Pirmiausia pasakytina, kad kiekvienam iš tų žodžių, kurie dažniausiai siejami su ankščiau minėtomis 4-iomis lytimis, negalime nustatyti priimtinos prolytės; jie reiškia ir ‘lapė’ (gr. ἀλώπηξ), iš ‘šakalas’ (s. i.), ir ‘laukinė katė’ (lie. vilpišỹs), ir ‘katė’ (vid. pers. gurpak), iš ‘šuo’ (av.) [22]. Solidžiuose etimologiniuose žodynuose mūsų ankščiau minėti žodžiai nemėginami sieti vieni su kitais, nors ir prieš tokią galimybę griežtai nepasisakoma [23]. Mūsų aptariamas lytis galime skaidyti: 1) išplėstos formantu -p : lo. uolpēs, lie. lãpė bei naujasis plėtiklis -pēk, plg. gr. ἀλώπηξ, -pēko, plg. s. i. lopāśá; formantas -i, kur skirtina av. urupis, ir su naujuoju plėtikliu lie. vilpišỹs [24]. Man rodos, kad seniausias formantas yra -p; -k yra abejotinas, o -kᵘ̯, be jokios abejonės, yra naujausias. Taigi skirtingi vienos šaknies variantai buvo pasitelkti pavadinti vis kitiems gyvūnams, kurie visi, išskyrus vieną, priklauso šuninių būriui. Vadinasi, jeigu šaknis, reiškianti ‘baltas’ yra tos pačios kilmės, tai galime tvirtinti, kad iš senų laikų egzistavo tendencija šitą šaknį atskirti nuo gyvūno ar gyvūnų pavadinimo, kurie dėl savo kailio imti įvardinti kaip ‘baltieji’ (‘matinis baltas’, ‘pilkšvas’ kaip prieštara *leukᵘ̯ós). Štai kodėl būdvardis ‘baltas’ įgyja formas *alō-, *alu-, *alau- ir *albh-, kurios vartotos būdvardiškai, o išplėstos formantu -p (vėliau ir -kᵘ̯o-) denominatyviškai balto kailio gyvūnams pavadinti.

Šaltinis:

Adrados 1985, 21–25

Antraštė:

vilpišỹs

Straipsnelis:

žr. lapė

Šaltinis:

Adrados 1985, 21–25

Antraštė:

vilpišỹs

Straipsnelis:

Arm. ałuēs, ałuesu ‘lapė’ […] atitikmenys yra graikų kalbos (ἀλώπηξ), lo. volpēs, bl. (vilpišỹs ‘wilde Katze’, lãpė ‘Fuchs’) ir ir. (av. urupiš ‘tam tikra šuns rūšis’; n. persų roba ‘lapė’) [Hübschmann AG I 157; Walde-Pokorny I 317; Adjarian Arm. Wurzelwörterbuch I 157]. […] k-priesaga sieja arm., gr., bl., kalbas, kur dar priskirtini la. lapsa ‘lapė’ bei s. i. lopaśa ‘šakalas, lapė’² [² W. Schulze, Kleine Schriften, 219 arm. formą kitaip teigia buvus su žodžio pradžios *lup-, kaip lo. lupus iš *vl̥k- ‘vilkas’. […]]. žr. lapė

Šaltinis:

Solta 1960, 119

Antraštė:

vilpišỹs

Straipsnelis:

[Straipsnis apie germanų kalbų delabializaciją] Neįmanoma kildinti ir Norsų (?) ulfr (lo. vulpes, lie. vilpiszỹs) ir ylgr (lie. vilkas, alb. ul’k) iš vienos pagrindinės lyties, nebent tartume, kad vyko kompleksinis disimiliacijos procesas, kitais atvejais nemotyvuotas. Mes kildiname ylgr iš *wḷkʷ-yā́s gen. (su w sinkope), o ylfa, palyginti vėlą darinį, iš *wl̥p-yōn, ir šitaip apimame tezę apie išsiskiriančias šaknis: *wl̥kʷ- ir *wl̥g-.

Šaltinis:

Markey 1979, 207

Antraštė:

vilpišỹs

Reikšmė:

laukinis katinas

Straipsnelis:

Lie. lãpė, la. lapsa, pr. lape – senas pavadinimas (ide. *u̯lop- giminiškas [219] su lo. uolpes, gr. ἀλώπηξ. Baltų kalbose taip pat išliko variantas vilp- (ide. *u̯l̥p-, būtent lie. žodyje vilpišỹs ‘laukinis katinas’

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 219–220

Antraštė:

vilpišỹs

Straipsnelis:

[Markey T. L. kartoja savo teiginį dėl lie. vil̃kas ir vilpišỹs kaip kad teigė: JIES 7, 1979, 207]

Šaltinis:

Markey 1983, 374

Antraštė:

vilpišỹs

Reikšmė:

wild cat

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Lie. vilpišỹs ‘wild cat’ < *wlp- (plg. lo. vulpēs).

Šaltinis:

Matasović 2005, 151