Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: yla.

Antraštė:

ýla

Straipsnelis:

ylo (īlo) E. 510 ‘yla’ : lie. ýla, žr. ME s. v. ĩlȩns.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 227

Antraštė:

ýla

Reikšmė:

yla; ežio dyglys; dalis smilkinio kaulo

Straipsnelis:

Pr. ylo ‘yla’ artimiausiai siejasi su lie. ýla, kuris turi dar reikšmę ‘ežio dyglys’ bei ‘dalis smilkinio kaulo’, la. ĩlȩns, ĩlȩ̄ns, ĩlins, ìlenis ‘yla’. Vienintelis ir neginčijamas yra požiūris, pagal kurį pr. ylo ir vakarų baltų atitikmenys yra laikomi skoliniais iš gotų. Tačiau yra ir priešingų argumentų, nes šios šaknies žodžių šeima yra plati ir įvairi tiek kamieno atžvilgiu (plg. lie. ỹlius, gen. yliaus – u-kam.), tiek šaknies vokalizmo atžvilgiu (ī : i, o gal ir ai : ie < *ei). Kai kurie iš jų turi reikšmių, leidžiančių prijungti dar tokius žodžius: lie. ìltis ‘sąvarsties kaištis sienai, durims ar kam kitam sustiprinti’, ‘iškyšulys’, žr. LKŽ IV, 61 (plg. ìltė ‘dantis’), la. il̃knis, il̃kts, il̃kss (I), ilkse, ilkši (pl.), ilksne ir kt. (ME I, 706) šalia lie. íelakštis, -ė, íelakstis, -ė, íelaktis ir pan. (LKŽ IV, 12–13), la. ielūkša. Šie pavyzdžiai leidžia remtis ir lie. íena, ailė, áilis ‘vėzdas’, ‘lazda’, ‘kartis tinklui palaikyti’, ‘durų stakta’, kuriems Būga yra rekonstravęs formą *ẹ̄l- su įvairiais plėtikliais (Būga, Aistiški studijai, I, Petersburg, 1908, 81, 85, 100; žr. Fraenkel LEW, 3). Šie pavyzdžiai leidžia kalbėti apie baltiškų žodžių šeimą, susijusią tokia kaita: ī : ĭ : ai, ie (< *ei), t. y. apie *eil- ; *il- ; *īl.

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 43–46

Antraštė:

ýla

Straipsnelis:

Ide. leksema ‘yla’ baltų kalbose žodžio pradžioje turi balsį ī-: pr. ylo f., Voc 510, lie. ýla (: la. īlens); šiaip jau šio balsio pėdsakų kitose kalbose neaptinkama, plg. s. v. a. āla f., v. v. a. āle, n. v. a. Ahle < germ. *āl-ō; s. i. ārā ‘yla’; s. isl. alr m. ‘t. p.’ < *ala-, plg. dar s. v. a. alansa, alunsa ‘yla’. Bl. žodžių balsis ī- sukelia tam tikrų keblumų. Manyta netgi, turint prieš akis la. glīsis, glīse < lo.-germ. glēsum ‘gintaras’ (Būga, Kalba ir senovė, 256t.), kad lie. ýla ir t. t. esąs skolinys iš go. *ēlō (go. žodžio ē- bl. neva perteikę savuoju ī-). Šitas pavyzdys per menkas įrodymas bl. *īlā laikyti germanizmu, nes glīsis, glīse balsį ī galime ir kitaip aiškinti (J. Endzelin, K. Mühlenbachs, Lett.-deutsch. Wb. I p. 627). [58] Tuo tarpu geriausia būsią apsiribojus vien tik bl. *īla sugretinimu su kitų kalbų atitikmenimis. Balsių kaita ēl- ;īl- egzistuoja, plg. lie. skélti, skė́lė ‘skaldyti’ : skìlti ‘sich spalten, einen Riß bekommen’ : skylė̃ f. ‘Loch’.

Šaltinis:

Otrębski 1966a, 57–58

Antraštė:

yla

Straipsnelis:

Yla pradžioje buvo vartojama tik kaip batsiuvio įrankis, todėl daugelyje kalbų žodžiai, žymintys šią sąvoką, dažnai yra kilę iš veiksmažodžių, reiškiančių ‘siūti’, pvz., ide. *syū- vediniai (lo. sūbula, s. v. a. siula, s. sl., s.-kr., r. šilo, le. szydlo ir t. t.) arba siejami su žodžiais, kurių reikšmės ‘skylė’ ar ‘durti, besti, adata; prick’. Lie. yla, pr. ylo, la. īlens, visi gal iš go. *ēla; s. i. ārā-, s. isl. alr, s. ang. æl ir t. t., visi, ide. šaknies *ēlā-, *əlā-, be kitų žinomų ryšių.

Šaltinis:

Buck 1949, 413