Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
į̇̃
Straipsnelis:
Pr. en tiesiogiai siejasi su lie. į̇̃ (tarm. iñ ir kt.), la. ie-, sl. *vъ, *vъn-, kurioms Vaillant Gr. comp. I, 172 spėja vieną formą. Baltų ir slavų formos leidžia rekonstruoti *en / *on ir *n̥. Pr. en, la. ie-, lie. postp. -e (< *-ę́) Stangas kildina iš *en varianto, o lie. į̇̃ ir sl. *vъ, *vъn turi būti paaiškinami nulinio vokalizmo forma. Plg. kitus atitikmenis: gr. ἐν, tarm. ἰν, alb. inj; lo. in, oskų en, s. kimrų, s. bretonų [en, in ir kt. (p. 39)
Šaltinis:
Топоров ПЯ E–H, 34–39
Antraštė:
į̃
Straipsnelis:
Jotvingių ii ‘į’, plg. lie. į̃, bet pr. ēn, la. uz.
Šaltinis:
Zinkevičius 1985b, 73
Antraštė:
į̃
Reikšmė:
in, an, auf, zu
Straipsnelis:
Prielinksniai lie. į̃ ‘in, an, auf, zu’, s. sl. vъ ‘t. p.’ (+ acc., gen.) Schmidto (1885) laikomos pr. praep. en ‘in, an’ (plg. ir priešdėlį la. íe- < *en- nulinio laipsnio formomis. Greta prielinksnių yra ir kompozitų priešdėliai lie. į̃, s. sl. vъ(n)- […]. Lie. į̃ < bl. *in, s. sl. vъ < *un- galima susieti postuluojant bl.-sl *i/un < *ən < *n̥. Dviejų variantų (in ir en) buvimas batų kalbose nėra aiškus. Galima spėti, kad baltų-slavų prokalbėje būta senos skirties tarp *en kaip vietos prieveiksmio resp. prielinksnio ir *n̥ kaip vardažodinių dūrinių formos. Tuo metu, kai ši skirtis dar buvo, ide. priešdėlis *n̥ buvo pakeistas į *ne-, t. y. įgijo savarankiškos neigimo dalelytės *ne formą. Pilnojo laipsnio *ne apibendrinimo priežastis aiški: siekis išvengti hominimijos su dūrinių forma *n̥- (: *en). Paveldėtoji skirtis bl.-sl. *en : *i/un- buvo išlyginta arba į *en : *en- (pr. en, en-, la. ie-), arba į *i/un : *i/un- (lie. į̃ : į̃-; sl. vъ, vъ(n)-) pagal daugybės atvejų, kai prielinksniai ir vardažodžinių bei veiksmažodinių dūrinių preverbai sutampa (pvz., bl.-sl. *prei̯ : *prei̯- etc.), pavyzdį.
Šaltinis:
Schaffner 2006, 163–165
Antraštė:
į̃
Straipsnelis:
Baltų-slavų akūtas buvo glotalinis sprogstamasis priebalsis, išriedėjęs iš ide. laringalo ar preglotalizuoto sprogstamojo priebalsio, einančio po pirmykščio trumpojo balsio ar dvibalsio. Taigi į́- yra lauktinas į̃, kilusio iš *in prieš ide. žodžio pradžios laringalą ar preglotalizuotą sprogstamąjį priebalsį. Lie. į́- reprezentuoja nulinį apofonijos laipsnį, tuo tarpu ines. *-ę́ ir la. ìe ‘į’ < *en – pamatinį laipsnį. Pr. en ‘į’ vokalizmas rodo antrinį nulinį laipsnį, vestiną iš pirmykščio prieškirtinio silpnojo laipsnio *i- < *e, kurį atspindi lie. į, tuo tarpu bl.-sl. pradinio *e reguliarus fonetinis atitikmuo yra pr. a-. Inesyvas susiformavo pridūrus kirčiuotą *en prie r. bl. pronominalinių lokatyvo formų masc. *tàmi, fem. *tàjai, pl. *tàisu (plg. sl. tomъ, toi, těxъ) su glotalizacija dėl hiato prieš *en.
Šaltinis:
Kortlandt 2009, 33–34
Antraštė:
į
Straipsnelis:
[Aptariami netaisyklingi slavų ir baltų kalbų fonologiniai atitikmenys, rodantys kontaktus su kitomis mažiau ar daugiau artimomis ide. tarmėmis: ide. sonantų vokalizacija su u.] S. sl. vŭ(n) ‘in’, bet lie. į, iñ- ‘in’. Ide. *n̥.
Šaltinis:
Andersen 2003, 59–62
Antraštė:
į̃
Straipsnelis:
Slavų kalbų prielinksnis *vŭ < *vŭN < *ŭN <*N̥ ‘in’ giminiškas lo. in, go. in, gr. e̓n, air. in-, lie. į̃, pr. en etc.
Šaltinis:
Orr 1987, 303
Antraštė:
į
Straipsnelis:
S. sl. vŭ; lo. in, gr. ἔν, lie. į, go. in, s. air. in ‘(ang.) in’ < ide. *on / en / n.
Šaltinis:
Orr 2000b, 20

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas