Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
žvaigzdė̃
Straipsnelis:
Pr. swāigstan (acc.) 27,₂₂‘Schein, šviesa, švytėjimas’. Trautmanas Bl.-Sl. Wrtb. 373 t., Būga KSn. 132 t., Petersonas Ar. u. arm. Stud. 72 ir kt. šį pr. žodį skaito su z- ir pastarąjį gretina su lie. žvaigzdė̃. Tačiau, rodos, teisus yra Briukneris KZ L 164, kad formų erschwāigstinai bei erschwāistiuns priebalsis sch liudija ko gero už s-, o ne už z-. Dėl to swāigstan Briukneris gretina su lie. šviẽsti ‘leuchten’, s. sl. СВѢТЪ ‘Licht’, s. i. švēta-ḥ ‘baltas’ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I 470.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 320
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
Pr. erschwāigstinai ‘apšviesti’ yra sudarytas pagal vok. er-leuchten iš er ir s(ch)wāigstin-. Tikėtina, kad s(ch)w- gali būti traktuojama kaip [zv-] ir dėl to šaknis natūraliai siejasi su bl.-sl. žvaigždės pavadinimais [84]: la. zvàigzne, zvàizne, zvaizde, zvaîgzdne (> zvaîgzden, plg. FBR 5, 1925, 131) ir panašiai, žr. ME 4, 762, 763, t. p. zvàigžņuôt, zvàižnņot ‘pasidengti žvaigždėmis, šviesti kaip žvaigždės’; lie. žvaigždė̃, žvaizdė̃, žvaiždė, zvayzdė ir t. t., žvaigždė́tis; r. звезда́, s. sl. ЗВѢЗДА, s.-kr. звијѐзда, r. озвезди́ть ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ II, 84–85
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
[Straipsnyje apžvelgiami kentum elementai slavų kalbose. Remiamasi rekonstruota bendrąja slavų forma ir įvairių kalbų pavyzdžiais]. *gvězda ‘žvaigždė’ (SHEV. 143), pavyzdžiui, le. gwiazda, bažn. sl. ʒvězda (su antriniu ʒ-), r. zvezdá. etc. Žodis turi aiškius baltiškus atitikmenis, rodančius satəm formas: lie. žvaigzdė̃, žvaigždė̃, la. zvàigzne, pr. swāigstan acc. sg. ‘šviesa’ (bendras baltams *žu̯aigzdā-, plg. Trautmann 373). Kiti ryšiai neaiškūs: galbūt gr. φοῖβος ‘šviesus’ čia priklauso (*g̑hwoigo-?).
Šaltinis:
Gołąb 1972, 58
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
Lie. žvai(g)ždė̃, la. zvài(g)zne, turintys slaviškus atitikmenis: le. gwiazda, s. sl. (d)zvězda ir t. t. aiškintini kaip pirminiai dūriniai su -s-, kurių pirmojoje dalyje yra elementas *žvai- (: lie. žvai̇̃nas ‘šviesiaakis’), o antrojoje – ide. *dhē- ‘dėti, daryti’. Pirminė tokio dūrinio reikšmė būtų ‘skleidžiantis šviesą’.
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 213
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
La. zvaidrīt ‘schimmern, leuchten, Funken sprühen’ (p. 40) šaknis yra tik sonorinis šaknies *k̯̑eit- : *̯̑oit- variantas, kurią turi lie. šviẽčia, šviẽsti ‘leuchten, scheinen (von Sonne, Mond)’: švaitaũ, švaitýti ‘licht machen, leuchten, bestrahlen’, s. i. 3 sg. aor. aśvait ‘erglänzte’; dėl priesagos r plg. lie. švytrúoti ‘mehrfach blinken’. Baltiška šaknis *žvaid- taip pat yra lie. daiktavardyje žvaizdė̃, kurią dėl darybos reikia lyginti su lie. švaisà ‘Lichtschein, Lichtglanz’ iš *švaitsà: sonoriniai priebalsiai zd čia (bet skirtinga tvarka) atitinka dusliuosius priebalsius ts. Greta šaknies *žvaid- buvo ir šaknis *žvaig-: la. zvaigala ‘eine Kuh einem weissen sternatigen Mal auf der Stirn’ : lie. žvygulỹs ‘Glanz, Schimmer’. Lie. forma žvaigzdė̃, žvaigždė̃ vietoj žvaizdė̃ paaiškinama kontaminacija su žvaig-. Pr. swāigstan (acc. sg.) ‘Schein’ ir erschwāigstinai (3 sg. ind.) ‘erleuchtet’, etc. sudaryti pagal lie. *švaitsa tipo formą. Reikia pastebėti, kad sl. *gvězda (: le. gwiazda), atitinkantis lie. žvaizdė̃, prasideda nepalataliniu priebalsiu; duslioji žodžio *gvězda forma taip pat yra ir sl. kalbose, tai *květъ (: le. kwiat) ‘gėlė’ (: la. kvitu, kvitêt ‘flimmern, glänzen’). Tokiu būdu gauname baltų-slavų atitikmenis: baltų *žvaizd- : *svait; slavų *gvězda : květъ.
Šaltinis:
Otrębski 1950c, 275
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
Lingvistai atkreipė dėmesį į šių kalbų „sidabro“ pavadinimo panašumą: vengr. ezüst ‘sidabras’, komių эзысь ‘t. p.’, udmurt. азвесь ‘t. p.’, oset. ævzīst/ævzestæ ‘t. p.’ (manoma, kad išvardytos leksemos yra bendros kilmės). Vieni laiko, kad oset. protėviai lytį ævzīst pasiskolino iš finų-ugrų, kiti lingvistai mėgina įrodyti oset. ævzīst esant iš seno ide. žodžiu (gretina su r. звезда, lie. žvaigždė ir t. t.), o tada finai-ugrai šią leksemą būtų perėmę iš vianėnų (apie tai smulkiau žr.: Абаев В. И., Историко-этимолог. слов. осетинского яз., т. 1, p. 213). [192] … [193]. Mes pritariame tiems lingvistams, kurie vengr. ezüst, oset. ævsestæ (< *æzvestæ) laiko skoliniais iš bendraperm. kalbos.
Šaltinis:
Лыткин 1977, 192–194
Antraštė:
žvaigzdė̃
Straipsnelis:
[skoliniai iš] tm. gu̯oid-/g̑u̯oid- < ide. ku̯oit-/k̑u̯oit- [yra žodžiai] prasl. gvězda, s. sl. d(zvězda) (< ku̯oit-tā arba -dā), lie. žvaizdė̃ (> žvaigždė̃, žr. Stang, Vergl. Gram. balt. Spr., 1966, 108–113) (< k̑u̯oit-tā arba k̑u̯oit-dā ‘Stern’, la. zvaidrît ‘blausiai šviesti, mirguliuoti, žibėti, šviesti, schimmern, leuchten’, taip pat ir kito šaknies balsių kaitos laipsnio žodžiai. Ide. ku̯eit-/ku̯oit-/ku̯it-/k̑u̯eit-/k̑u̯oit-/k̑u̯it- glūdi taip pat žodžiuose prasl. květъ ‘gėlė, žiedas’, la. kvitêt ‘mirgėti, žibėti’, s. i. śveta-, av. spaēta- ‘baltas’, prasl. světъ ‘šviesa’, lie. šviečiù ‘leuchte’, plg. Walde-Pokorny I, 469 t. , tai ide. šaknies keu-/k̑eu- atitink. ku̯-ei- Walde-Pokorny I 368) išplėstiniai; tm. g̑u̯- perėmė kiti išplėstiniai, pavyzdžiui, la. zvài(g)sne ‘žvaigždė’. Plg. der Fraenkel 1324. Iki šiol nepriimtinai aiškina Skok, Etimologijski rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika, 1971–74, III, 667, Machek ESJČ(eského), 1971, 192. [tm. – temematinio, temematų – dirbtinio nežinomos ide. kalbos, išsivysčiusios iš proide. dar prieš susiformuojant prabl. ir prasl. kalboms su tokiais dėsningumais: tenuiis > media; media aspirata > tenuis; r̥, l̥ > r̥, l̥ / ro, lo, pavadinimas]
Šaltinis:
Holzer 1983, 336
Antraštė:
žvaigždė
Straipsnelis:
žr. mentė
Šaltinis:
Kortlandt 1977, 324
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
žr. varna
Šaltinis:
Poljakov 1997, 65–66
Antraštė:
žvaigždė
Straipsnelis:
žr. arklidė
Šaltinis:
Kortlandt 1997, 159
Antraštė:
žvaigzdė̃
Straipsnelis:
[Aptariami netaisyklingi slavų ir baltų kalbų fonologiniai atitikmenys, rodantys kontaktus su kitomis mažiau ar daugiau artimomis ide. tarmėmis.] Gutturalwechsel atvejus galima paaiškinti kaip perimtus iš centum arba pra-satəm tarmių: s. sl. gvězda, le. gwiazda, ru. zvezda ‘star’, bet pr. swāigstan ‘light’, lie. žvaigzdė̃, la. zvàigsne ‘star’. Ide. *g̑ʰwoi-, plg. gr. φοῖβος ‘bright’.
Šaltinis:
Andersen 2003, 54–58
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
Dažna aiškiai etimologizuojama ide. šaknis neturi atitikmenų slavų kalbose. Pvz., vietoj ide. **H₂stḗr ‘žvaigždė’ baltų ir slavų kalbose yra inovacija *źwaizd(iy)ā (lie. žvaigždė̃, žvaigzdė̃, arch. ir dial. žvaizdė̃, la. zvàigze, dial. zvàizne, ? pr. acc. swāigstan ‘šviesa’, sl. *zvězda, galima išvesti iš vėlyvosios ide. praformos *ǵ⁽ʰ⁾woisd⁽ʰ⁾ā. Lyginti galima ir su air. gead ‘balta dėmė gyvulio kaktoje’, kuriai Hampas (1974, Ériu 25) rekonstravo prakeltų formą *gwisdā. Trubačiovas (ESSJ 7: 182–183) bl.-sl. etimoną interpretavo kaip dūrinį, kurio pirmasis dėmuo – *ǵ⁽ʰ⁾woid⁽ʰ⁾-, o antrasis – veiksmažodinė šaknis *dʰē- ‘dėti’ arba *stā- ‘stoti’. Pastarąjį galėtų aptvirtinti pr. swāigstan. Mėginant identifikuoti pirmąjį dėmenį, air. gead galima būtų kildinti ir iš praformos *gidā- < *gʰwidā- (plačiau žr. Blažek 2005, Linguistica Brunensia A 53).
Šaltinis:
Blažek 2009, 48
Antraštė:
žvaigzdė̃
Reikšmė:
žvaigždė
Straipsnelis:
žr. žvaigždė
Šaltinis:
Blažek 2009, 48
Antraštė:
žvaigždė̃
Reikšmė:
star
Straipsnelis:
[Ginama teorija, kad kai kurie slavų kalbų žodžiai su ide. palatalinių priebalsių kentuminiu atspindžiu yra keltų skoliniai.] Sl. *gvaizd- ʻstarʼ : rus. zvezda, le. gwiazda ʻstarʼ, ž. sorbų gwězda, a. sorbų hwězda, slovk. hviezda, č. hvězda šalia lie. žvaigždė̃. Pokorny (1959: 459) mini tik baltų, slavų ir graikų ryšius su šaknimi *g'ʰwoi(gw), tačiau čia taip pat yra ir keltai, ypač britonų kalbos, plg. bretonų gwere-laouenn ʻmorning starʼ, prie kurios pridėtina kimrų ber-leùen.
Šaltinis:
Gvozdanović 2009, 37
Antraštė:
žvaigždė̃
Straipsnelis:
Vietoj Saussure’o dėsnio lietuvių kalboje ir Dybo dėsnio slavų kalbose galima postuluoti atvirkščią kirčio atitraukimo iš cirkumfleksinio ir trumpo skiemens dėsnį. Atitrauktu kirčiu kirčiuoti ilgieji skiemenys gaudavo cirkumfleksą. Dėl šio dėsnio galėjo susiformuoti dabartinė lietuvių kalbos 2 kirčiuotė iš senesnės oksitoninės. […] F. Kortlandtas prūsų kalboje rekonstruoja akcentinę sistemą, kurioje lietuvių kalbos 2 kirčiuotės žodžius atitinka, kaip ir slavų kalbose, oksitoninio kirčiavimo žodžiai. Vietoj Kortlandto postuluojamo kirčio perkėlimo dėsnio, prūsų kalbos žodžius galima traktuoti kaip išsaugojusius senesnį oksitoninį kirčiavimą. Pvz., pr. swāigstan : lie. žvaigždė̃ : r. zvezdá […].
Šaltinis:
Darden 1984, 106–109

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas