Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: akmuo, lujus.

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Fraenkelis (retkarčiais) aiškina kitų kalbų, bet ne lietuvių žodžių formą: po žodžio akmuõ, pabaigoje, nurodomos kai kurios germanų kalbų formos (s. vok. hamar ‘kūjis, plaktukas’ ir t.t.) ir priduriama, jog čia yra senovinis l/r kamienas, bet visai nepasakoma, koks yra žodžio [208 akmuõ kamienas. Lietuvių -uo yra neaiškus – gali būti tiek kamieno -n-, tiek -s-, tiek -r- nominatyvas. Daug aiškiau būtų nurodžius genityvą, bet taip nedaroma (nors netrūksta sanskrito ir Avestos atitinkamų žodžių linksniavimo nuorodų). Todėl skaitytojas informacijai priverstas griebtis Walde, Pokorny ir t.t. žodynų.

Šaltinis:

Belardi 1958, 208–209

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Lie. akmuo, la. akmens, s. sl. kamy ‘uola, akmuo’, s.-kr. kamen ‘akmuo’, skr. açman-, açan ‘akmuo’, av. asan- ‘t. p.’, av. asmana- ‘akmeninis’, s. pers. aθa(n)gaina- ‘t. p.’. Tai baltų-slavų ir indo-iranėnų bendrybė; šių kalbų žodžiai, žymintys sąvoką ‘akmuo’, išsirutuliojo iš žodžių, žyminčių sąvoką ‘aštrus, smailas’, tai atspindėjo akmens panaudojimą įrankiams ir ginklams. Šie žodžiai sietini su gr. ἀκμή ‘galas, smaigalys’, skr. açri- ‘galas, ašmenys’, lo. ācer ‘aštrus’.

Šaltinis:

Buck 1949, 52

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Gr. ἄκμων, -ονος m. Tai senas akmens pavadinimas, plg. skr. áśman- ‘akmuo, uola, dangus’ (nagrinėtinas kaip dangaus skliautas, plg. Reichelt, IF XXXII, 23t., Fraenkel, KZ LXIII, 183t.), av. asman- ‘dangus’, lie. akmuõ ir t.t.; dėl r kaitos plg. skr. aśmara- ‘akmens’, galbūt s. š. germ. hamarr ‘(akmens) kūjis’ (plg. Benveniste, Origines, 117, 122). Dėl galimo šių vedinių ryšio su akmens pavadinimu, kuris yra paliudytas kaip tik persų ās, giminystės su žodžių ἄκων, ἄκρος, lo. ācer šeima, plg. Benveniste, Origines de la formation des noms en indoeuropéen, Paris, 1935, 5, 24; Reichelt, IF XXXII, 23t.; H. Petersson, Studien uber die indogermanische Heteroklisie, Lund, 1921, 26.

Šaltinis:

Chantraine DEG I, 48

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Frigų Ἄκμων ‘Dzeuso vardas’ iš ide. *ak̑mōn, čia sujungiamos reikšmės ‘akmuo’ ir ‘dangus’: gr. ἄκμων (‘priekalas’ ir, anot Hesicho žodyno, ‘dangus’), s. i. aśman ‘akmuo, dangus’, av. asman- ‘akmuo, dangus’, greta taip pat (su antriniu k) lie. akmuõ, lie. ãšmens.

Šaltinis:

Haas 1966, 157

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

[Plačiame archeologiniame lingvistiniame straipsnyje tiriama ide. Hₐek̑mon ‘aštrus daiktas’ raida: būdvardis *Hₐek̑- sudaiktavardėjo kaip *Hₐek̑mon, kuris pavadino ‘kirvį’ ‘aštriu daiktu’. Neolito periode įrankiai buvo akmeniniai, ir aštrumą reiškęs pavadinimas, sinekdochai neutralizavus bruožą ‘aštrus’, ėmė reikšti ‘akmenį’. Taip galima paaiškinti sl. kamen- ‘akmuo’ reikšmę [448]]. Benvenisto pasekėjai mano, kad turėjo būti du ide. variantai: a) *Hₐekm- (lie. akmuõ), b) *Hₐek̑m- (skr. áśman, lie. ašmens) [455] […]. Bet šio straipsnio autorius yra priverstas daryti išvadą, kad lie. akmuo ir sl. kamen- yra skoliniai iš kaimyninės kentuminės kalbos, o lie. ašmens ir sl. ostru etc. reprezentuoja įprastus veldinius iš ide. [456] […] Aš įtariu, kad kentuminių kalbų žodžiai akmuõ ir kamen- yra germ. skoliniai toje kultūros teritorijoje (areale), kuri laikoma „kultūros“ Vakarai–Rytai žmonių plūdimo teritorija. Anksčiau nei pragermanų šaltinis, davęs go. himins, anglų heaven etc., buvo paveiktas Lautverschiebungo dėsnio, t. y. įvyko *ahmon metatezė arba (kamieno ir sufikso) „balsių kaita“, ta forma buvo perteikta baltams: iš čia lie. akmuõ. [Remiamasi ir E. P. Hamp straipsniu, publikuotu Proceedings of the IXth International Congress of Anthropological Sciences, Chicago, 1973 (september)] [457]

Šaltinis:

Maher 1973, 448–457

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Het. leksemai aku- ‘akmuo’, nom. sg. akus, acc. sg. akun, akuwant- ‘akmenuotas’ Larošo (Laroche, Revue hittite et asianique, 1957, XV, 26, 29) pasiūlyta etimologija, pasiremiant ide. *ak̑- ‘aštrus, išgaląstas, pjaunąs’ (Pokorny IEW 18–22), semantiškai yra tikėtina (plg. skr. áśman-, lie. akmuõ ‘lauko riedulys, stone’).

Šaltinis:

Puhvel HED I, 24

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Lie. akmuõ, gen. akmeñs, la. akmenes reprezentuoja seną ide. pavadinimą, kurį taip pat randame: s. sl. kamy, gen. kamene, s. i. aśman-, av. asman- ir gr. ἄκμων ‘priekalas’. Žodžiai kilę iš šaknies *ak̑- ‘aštrus’, t. y. iš *Hek̑- (greta *Hk̑-eH- ≥ *kā-), kur ide. k̑ traktuojama kaip k, plg. taip pat reguliarų ide. k̑ refleksą lie. aštrus = s. sl. ostrъ ir lie. ašmuõ.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 216

Antraštė:

akmuõ

Reikšmė:

Stein

Straipsnelis:

Patikimiausias iš E. Frenkelio (Fraenkel LEW) pateiktų yra siūlymas lie. akmuõ ‘Stein’ sieti su skr. aśman-, nors lie. ir skr. ś santykis nepaaiškintas. Miglotesnis, nors galimas, yra siejimas su aštrùs ‘scharf’, ašmuõ ‘Schärfe, Schneide’. Nelinkęs pritarti tokiems E. Frenkelio (t. p.) samprotavimams: „šaknis *ak̑-, su kuria siejasi lie. ašmuõ etc., [351] turi gretutinę formą *k̑ō-, plg. s. i. śiśāti, śiśite, śyati ‘aštrina, galanda’ […], lo. cōs ‘galąstuvas, tekėlas’, cătus ‘aštrus, įžvalgus’ ir t.t. […] Taigi greta formos ak- (su veliariniu k) gali egzistuoti *kō̆- (taip pat su veliariniu k). Šiomis lytimis pamatuota s. sl. kamy[…], plg. s. v. a. hamar[…]“. Guturalinių problemos čia nesvarstysiu. Mane domina balsių kaita ir žodžių daryba. Galbūt galimas *ak̑- ryšys su *k̑ō : *k̑ə-, jeigu paskutiniuoju atveju iškirsime priesagą -ō- (eHs) : *H2ek̑- : *(H2)keHs-. (Kitaip lytyje aśman- trūktų -i- < -ə-). Kaip galima *kŏ- (s. v. a. hamar) suderinti su balsių kaita? Sunku patikėti egzistavus balsiu besibaigiantį „lengvą“ pagrindą? Šiaip ar taip siūlymas lie. akmuõ gretinti su cōs, cătus bei hamar yra perdėm abejotinas, nes šiems žodžiams bendras yra tik guturalinis!

Šaltinis:

Stang 1956, 351–352

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Kad baltų-slavų kalbose yra daug formų, kurios neatitinka taisyklės ir rodo kentuminius atitikmenis, yra seniai žinoma ir dažnai tyrinėta. Iš didelio tokių atvejų [liter. žr. Miller D. G., Pure velars und palatals in Indo-European: a rejoinder to Magnusson, Linguistics 1976, CLXXVIII, 53; reikėtų pridėti dar Bernabé Pajares, Emerita 1971, XXXIX, 96–101 […]] skaičiaus minėtini: […] s. i. áśman- ‘akmuo’, gr. ἄκμων, lie. ašmuõ, bet – akmuõ.

Šaltinis:

Tischler 1990, 80

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

gotų kalbos žodžio kamieną su -no- [go. himins ‘dangus’ < ide. *k̑emenos] galima lengvai [18] paaiškinti ide. n-kamienio žodžio (m.), reiškiančio dangų – būtent griaudžiantį ir akmenis mėtantį dangų – tematizavimu; šį n-kamienį žodį H. Reicheltas XX šimtmečio pradžioje rekonstravo iš s. i. áśman- ‘uola, kaukaspenis, belemnitas, dangus’, gr. ἄκμων ‘meteoras, priekalas’, lie. akmuõ, -mens ir kt. Ide. kamienas būtų *h2k-mn- [49 išn.: Paradigma veikiausiai būtų nom. *h2ék-mōn, gen. *h2ke-mn-ós […]].

Šaltinis:

Wachter 1997, 17–18

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

-men kamienai yra vyriškosios giminės. kamen-. Senasis ide. heteroklitinis kamienas su r/l : n kaita. Paprastai vyrauja variantas su pradiniu -ak-: s. i. aśmarah, ásmā-, av. asman, gr. ἄκμων, ἀκόνη, lie. akmuõ. Slavų kalbose šis variantas neatsispindi. Etimologija rodo (ak̑- ‘aštrus’), kad prieš mus senas techninis terminas, susijęs su gamybine žmogaus veikla. kamen- kamienas praslavų kalboje yra gana stabilus. Ne tik senieji rašto paminklai, bet ir dabartinės [171] kalbos turi senojo priebalsinio kamieno pėdsakų. Kamienas žinomas visose slavų kalbose: r. камень, le. kamień, luž. a. ir luž. ž. kamjeń, č. kámen (dial. kameň), slovk. kameň, slov. kámen, bulg. камен, mak. камен. Vėlyvesniame praslavų kalbos periode nom. sg. kamienas buvo kamy, gen. sg. kame-ne ir t.t. Dabartinės slavų kalbos turi senojo priebalsinio kamieno pėdsakų. Pietinėse serbų-kroatų tarmėse gerai žinoma archajinė forma kȁmi (< kamy), forma kȁm ir panašios formos kitose kalbose.

Šaltinis:

Бернштейн 1974, 171–172

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Prasl. *kamy, kamene, s. sl. камы, bulg. камен, s.-kr. kȁmu, slov. kamen, r. камень, č. kámen, le. kamień ir kt. (‘akmuo’). Iš ide. paralelių pirmiausia nurodoma lie. akmuõ (ašmuõ), s. air. asman ‘akmuo’, s. i. áśmaḥ ‘akmuo, uola’. Prasl. kamy paprastai nurodomas kaip guturalinių k ir k̑ sumišimo pavyzdys. Tačiau čia yra kiek kitaip. Prasl. *kamy kilęs iš *akmy, kurio tolimesnis pakitimas aiškinamas km junginio perėjimu į atvirą skiemenį.

Šaltinis:

Мартынов 1968, 160

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

[Paskelbti patikimi atitikmenys, kuriuose semitų-chamitų g atliepia ide. k, o sem.-cham. z – ide. s, todėl manome, kad ide. kes-/kos- galima gretinti su sem.-cham. g-z- :] lo. ocris ‘uolėtas kalnas’, gr. ὄκρις ‘kalno viršūnė’, lie. akmuõ, arabų ḥaǧar ‘akmuo, uola’.

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 201

Antraštė:

akmuo

Straipsnelis:

žr. ašmenys

Šaltinis:

Gołąb 1972, 59

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Svarbiausia baltų-slavų-iranėnų izoglosa – ide. palatalinių priebalsių satemizacija. Ji prasidėjusi iranėnų kalbose, iš kurių išplito rytuose į indų, vakaruose į armėnų, kai kurias anatolų, frygų ir trakų, o iš jų ir į būsimąsias slavų bei baltų kalbas. Tokie atvejai kaip lie. akmuõ, sl. kamy greta s. i. ácmā, o ypač sl. svekry, gąsĭ greta s. i. çváçuras, haṃsás, lie. šẽšuras, žąsìs ir lie. pekus greta s. i. paçús, galbūt sl. pĭsŭ liudija šių kalbų kraštinę padėtį satemizacijoje.

Šaltinis:

Pisani 1969, 137–138

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Jotvingių akmi ‘akmuo’, plg. lie. akmuõ, la. akmens, bet pr. stabis.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 68

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Lie. akmuõ ‘stone’ < *h₂ek'mōn (plg. s. i. áśmā) su depalatalizacija prieš r, l, m ir užpakalinės eilės balsius.

Šaltinis:

Matasović 2005, 148

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija. Ide. *-r, *-n išnyko po ilgųjų balsių, pvz.:] lie. akmuõ, sl. kamy, plg. gr. ἄκμων.

Šaltinis:

Kortlandt 2008, 8

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

[Aptariami netaisyklingi slavų ir baltų kalbų fonologiniai atitikmenys, rodantys kontaktus su kitomis mažiau ar daugiau artimomis ide. tarmėmis.] Gutturalwechsel atvejus galima paaiškinti kaip perimtus iš centum arba pra-satəm tarmių: s. sl. kamy ‘rock’, lie. akmuõ ‘stone’, bet lie. ašmenỹs ‘cutting edge’. Ide. *h₂ek̑-mōn-, plg. s. i. áśman- ‘stone’, gr. ákmōn ‘anvil’, s. isl. hamarr ‘rock, cliff’, s. v. a. hamar ‘hammer’.

Šaltinis:

Andersen 2003, 54–58

Antraštė:

akmuõ

Reikšmė:

stone

Straipsnelis:

žr. ašmenys

Šaltinis:

Gvozdanović 2009, 37

Antraštė:

akmuõ

Reikšmė:

stone

Straipsnelis:

Knygoje aptariami pragermanų n kamieno daiktavardžiai, iš kitų kamienų daiktavardžių išsiskiriantys vokaline ir konsonantine šaknies variantų įvairove. Viena iš n kamieno daiktavardžiams būdingų šaknies balsių alternacijų yra *e : *u kaita, ji būdinga ir ‘dangų, heaven’ žyminčioms leksemoms. Rekonstruojami keturi pragerm. *hemō, *humnaz ‘heaven’ kamieno variantai: 1. *hemina-: go. himnis ‘t. p.’, s. isl. himinn ‘t. p.’; 2. *hemna-: s. saksų heƀan m. ‘t. p.’, s. ang. he(o)fen m. ‘t. p.’; 3. *hemila-: s. v. a. himil m. ‘t. p.’, s. saksų himil m. ‘t. p.’, s. fryzų himul, himel m. ‘t. p.’; 4. ?*humila- s. vok. a. humel m. ‘t. p.’. Pragermanų ‘heaven’ etimologija rodo buvus seną abliautą. Žodis paprastai siejamas su s. i. áśman- m. ‘stone, sky’, gr. ἄκμων m. ‘anvil, meteorite, sky’, lie. akmuõ m. ‘stone’ < *h₂eḱ-mon-.

Šaltinis:

Kroonen 2011, 163–164

Antraštė:

akmuõ

Reikšmė:

Stein

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Tai remia atvejai su variantais *k ~*k̑, pvz.: lie. akmuõ ‘Stein’ : ašmuõ ‘Schneide, Schärfe’; s. sl. kamy ‘Stein’ : s. i. ášman- ‘Stein’, n. Av. asman- ‘Stein, Himmel’, s. persų asman- ‘Himmel’ < *h₂ék-mon- / gen. sg. *h₂k̑-(m)n-és, instr. sg. *h₂k̑-(m)n-éh₁, loc. sg. *h₂k̑-mén-i.

Šaltinis:

Lipp 2009a, 13–14

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Streitbergas įtraukė sl. nom. sg. kamy tarp formų, kuriomis grindė dėsnį, kad slavų žodžio galo cirkumfleksinis *-ō išvirto į *-ū. Su pakeitimais šią teoriją toliau plėtojo Duridanovas ir Jasanoffas, pasiūlęs žodžio galo dėsnį (Auslautgesetz) *-ō > *-ū formai s. sl. kamy paaiškinti, ją kildinant tiesiogiai iš *kamō ir siejant su lie. akmuõ (irgi iš *-ō). Jį sukritikavo Schmalstiegas, pasiūlęs kitimą „nekirčiuotas *-ō > *-ū“, ir Kortlandtas, teigęs, kad Jasanoffo prieštaravimas rekonstrukcijai *-ōn nepagrįstas.

Šaltinis:

Orr 2000b, 128

Antraštė:

akmen-i

Straipsnelis:

žr. piemuo

Šaltinis:

Vijūnas 2009, 39

Antraštė:

akmuõ

Straipsnelis:

Netematizuoti amfikinetiniai dariniai lietuvių kalboje vieningai vystosi tokia eiga: vienaskaitos nominatyvas išsaugo senąją priesagą su pailgintuoju ō laipsniu, plg. akmuõ (< ide. *h₂ek̑-mō[n]), juosmuõ < ide. *i̯eh₃s-mō[n]), vanduõ (< ide. *u̯éd-ōr), mė́nuo (< ide. *méh₁n-ōs) etc., o likusiose paradigmos formose priesaga yra e laipsnio, plg. gen. sg. ak-meñ-s, juos-meñ-s, vand-eñ-s, mė́n-es-io etc. Ta pati struktūra matoma ir žodyje sesuõ, kuris laikomas dūriniu *su̯e-sōr, dėl savo formos perėmusio amfikinetinį linksniavimą. Yra tik keletas retų išimčių, plg. s. lie. žmuo (← *dhg̑hém-ō[n]), acc. žmunį vietoj laukiamo nom. žemuo, acc. žemenį. Kitaip vystėsi ir lie. nepuotis […].

Šaltinis:

Vijūnas 2009, 149–150