Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: piemuo, nirtis, zurga.

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Manoma, jog tai bendraindoeuropietiškos kilmės pavadinimas. Tiesioginių atitikmenų lie. piemuõ turi tik graikų k., plg. gr. ποιμήν 'piemuo' ποίμνη 'banda, kaimenė' [20]. Šios šaknies žodžių esama ir kt. ide. k.: s. i. pāti 'jis saugoja, gano', av. pāiti, s. i. gōpāḥ 'piemuo', pāyuḥ 'saugotojas'; pālāḥ 'sargybinis, piemuo', nr̥paḥ 'karaliui (žmonių saugotojai)', s. pers. xšathrapāvan 'valdovo vietininkas, satrapas'. La. ir pr. k. atitikmenų lie. piemuõ nėra. [21]

Šaltinis:

Sabaliauskas 1970b, 20–21

Antraštė:

pi̇̀emuo

Straipsnelis:

[Tarp nostratinių kalbų pavyzdžių su labialiniu *p̣ žodžio pradžioje:] 10. 26. ural. pȳńa- 'ganyti, prižiūrėti gyvulius' (sam. binnje- 'išlaikyti, prižiūrėti', enec. Chantaj. foneɳe- 'ganyti') ~ ide. *poHi̯- 'ganyti' (s. i. pāti 'gano', gr. πῶυ banda', s. lie. pi̇̀emuo Pok. 839).

Šaltinis:

Иллич-Свитыч 1966 (1968), 342

Antraštė:

piemuo

Straipsnelis:

Lie. piemuo giminiškas gr. ποιμήν 'piemuo' etimologiškai sietinas su gr. πω̑υ '(avių) banda', s. i. pā- 'saugoti', s. i. go-pā- 'karvių piemuo'. Visi šie žodžiai kilę iš ide. *pō(i)-.

Šaltinis:

Buck 1949, 149–150

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Oset. fœjjaw (fijjaw, fyjjaw 'piemuo' (paprastai apie avių piemenį). Tikriausiai turi savyje iranėnų pāy- 'saugoti' ir kilęs iš *paya-van-; plg. s. i. pā-van senovės persų žodyje xšaθra-pāvan- 'satrapas, despotas'. Galimas daiktas, kad -aw- antrinis formantas (POCл 599). Balsio nusilpimas derivacijoje (*faj- -fœj-) taip pat dėsningas (POCл 598 ir toliau). Veiksmažodis *pō(y-), pā(y) 'saugoti' ir jo vediniai gerai paliudyti ide. kalbose reikšme 'piemuo'. Pateiksime tik kai kurias paraleles: persų pāyīdan : pāy- 'saugoti', persų šubān, čūbān 'piemuo' (iš *fšu-pana-, kur fšu- 'avis', o pāna- iš jau žinomo veiksmažodžio [431] pā(y-) 'saugoti', Pamyro or. pōy- 'rūpintis; ganyti', Pamyro v. pūy- 'saugoti, ganyti', orm. pay- 'ganyti', afg. pōwul : pīāy- 'ganyti', sogdų *pāy- (p’y-) 'saugoti, sergėti', (...), sakų pā-, pai- 'saugoti', s. persų pā- 'saugoti, sergėti', pātuv 'tegul saugo', av. pā(y)- 'saugoti, sergėti, ganyti', s. i. pā(y)- 'saugoti, sergėti, ganyti', lie. pëmů̃, gr. ποιμήν 'piemuo'. Čia taip pat kai kurie priskiria sl. пасти (...).

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ I, 431–432

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Vedų, graikų ir germanų oksitoniniai vardažodžiai atitinka baltų-slavų akūtines baritonų formas. Didžiausią įrodymo galią čia turi grupė baltų kalbų pavyzdžių, atsiradusių tuo pačiu laiku kaip ir slavų kalbose. Tiktai baltų kalbose yra daiktavardžių, rodančių kirčio atitraukimą. Gr. ποιμήν (iš praide. pōimḗn, plg. gr. πωϋ) , lyginant su s. lie. (Daukša) piemuo 1 akcentinė paradigma.

Šaltinis:

Milewski 1966, 115

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Kad ir elementas /i̯/ priskirtinas šakniai, aiškėja iš daugelio formų [...]. Šakniai *‘pō(i)’ ‘ganyti’ lytyje, pavyzdžiui, ved. pā́ti tą pačią struktūrą rodo gr. ποιμήν, lie. piemuõ ‘thirt’; priesaga *-men reikalauja priešais einančios šaknies.

Šaltinis:

Rasmussen 1989, 20

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Lytyse gr. ποιμήν ir lie. piemuõ ‘Hird’ esančios leksemos pagrindine forma gali būti laikoma *poi̯h₂-mḗn [...] [32] *peh₂i̯- ‘saugoti’ (Pokorny IEW 839) [...] Neutrum *póh₂-mn̥ > gr. ποιμήν, lie. piemuõ (acc. pi̇́emenį) [...] [55]

Šaltinis:

Rasmussen 1989, 20

Antraštė:

píemenį

Straipsnelis:

žr. duktė

Šaltinis:

Kortlandt 1977, 320–321

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

žr. dievas

Šaltinis:

Kortlandt 1977, 323

Antraštė:

piemuõ

Reikšmė:

berger

Straipsnelis:

[Aptariama lotynų kalbos veiksmažodžių apofonija]. Neretai yra atematinis o-laipsnio prezensas šalia i̯e/o-prezenso, pvz.: kamienas *póh₂-i- gr. ποιμήν, lie. piemuõ (< *po(h₂)-i-mén-) ‘berger’, gr. πῶυ n. ‘troupeau’ (*póh₂-i̯-u) suponuoja senąjį prezensą *póh₂-ti ‘sauvegarder’ šalia *ph₂-sk̑-é/ó-, atsiradusį iš šaknies *peh₂- ‘surveillir’.

Šaltinis:

Garnier 2010, 384

Antraštė:

piemuõ

Straipsnelis:

Produktyvi nazalinė bl. kalbų priesaga *-mōn, gen. sg. *-mĕn- itin būdinga deverbatyvams ir denominatyvams. Kai kuriuose vediniuose ji greičiausiai žymi seną amfikinetinę priesagą *-mēn, gen. sg. *-mn-, pavyzdžiui, lie. piemuõ, gen. sg. piemeñs ‘sheperd’, vietoj piemė̃ < ide. *poh₂i-mēn, kuris išlikęs baltiškuose skoliniuose suomių paimen, plg. gr. ποιμήν.

Šaltinis:

Petit 2010, 176

Antraštė:

piemen-i

Straipsnelis:

Dauguma indoeuropiečių kalbų patvirtina prokalbėje priebalsinio kamieno vienaskaitos datyvo galūnę buvus *-ei […], tačiau lietuvių kalboje yra formų ir su galūne -i, plg. piemen-i, akmen-i, aus-i, nakt-i, šun-i, viešpati etc. (Stang 1966: 207f., Kazlauskas 1968: 139ff.).

Šaltinis:

Vijūnas 2009, 39