Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: alka, slėga, skubus, pamėdulis, ginčyti, pikis, atšaipa, mūsalas, žarija, tirkšlis, trimterėti, miršti, blaivus, patėvis, skroblus, atžūlas, kadagas, slyvos, krauklys, šniūrauka, jauja, goštalka, žiemys, bliūva, tinklas, kišenius, stiebas, apypenai, bluozgas, kulnas, kremzlinti, lykyti, gaidžiukas, rentinys.

Antraštė:

alkà

Straipsnelis:

Pr. formos *alka, *alk/a/s ‘šventa giria’ (?), ‘šventovė’ atstatomos, remiantis tokiais vietovardžiais Alkayne, Alkayn, Allekayn, Alkeynen ir kt. Ši rekonstrukcija pasitvirtina lie. alkà ‘aukų kalnas’, ‘aukojimo vieta’; ‘auka’ (žr. aukà ir patikimą šio žodžio aiškinimą kaip ir aukáuti ‘aukoti’, aũkuras ‘altorius’, – kad tai Daukanto naujadaras iš aukà, jo tarmėje tariamas auka; al̃kas sutaip pat reikšmėmis, tik kartais patikslinant, elkė ir t. t., la. ȩ̀lks ‘stabas’, ‘dievaitis’ [73]. Būga šį bl. žodį lygino su s. i. arcā ‘gerbimo būdas’ [74].

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 73–74

Antraštė:

alkà

Straipsnelis:

Lie. al̃kas, alkà ‘aukojimo kalnas, giraitė’ ‘aukojimo vieta’ […], la. èlks ‘stabas’, ‘dievybė’ […] [nurodomi ir toponimai, hidronimai su alkà: lie. Alkà, Alka-giris, Alka-vietė, El̃kupis, Al̃kos kalnas etc. […], la. Elkas-kalns, Elku-kalns, Elks-rags […] Antra vertus, germ.: go. alks ‘šventykla’, ‘aukojimo vieta’. Žinoma, germ. toponimai Albstedt, Alsberg, Alsfeld, Alskeim ir pan., s. š. germ. Elgjartàn, Elgfaraes, Elgisetr ir kt. […] Už baltų-germanų arealo ribų šis žodis nesutinkamas [Stang Ch., 1971, 13] […] [55]. Būtent giminiškų žodžių nebuvimas kitose ide. kalbose leidžia suponuoti autochtoninę baltiško-germaniško žodžio kilmę. [Mėginama žodžius sieti su Narvos ir Ertebiolės priešindoeuropietiškomis kultūromis].

Šaltinis:

Саусверде 1989, 55–57

Antraštė:

alkà

Straipsnelis:

žr. alkas

Šaltinis:

Stundžia 1994, 19

Antraštė:

alkà

Straipsnelis:

Iš senovės du morfologinius variantus turintis subst. lie. alkà / al̃kas išliko kaip istorizmas „alkavietė“, t. y. šventvietė, kurioje buvo atliekamos pagoniškojo kulto apeigos. Žodis alkà / al̃kas, savo reikšme pagarbiai bauginantis, dėl tabu buvo perdirbtas į lie. dial. aukà / aũkas ‘aukojimas (alkvietėje)’ = ‘aukojimas, auka’, remiamas asociacijos su negiminišku lie. auk-úoti ‘supti, liūliuoti’ bei giminišku auk-óti ir su modeliu lie. alk-ū́nė → auk-ū́nė. Lie. alkà / al̃kas yra archaizmas. Jis suponuoja baltų alkā / al̃kas (su a- > dial. e- ‘alkvietė’ > la. ȩ̀lks ‘stabas (dievaitis)’, pr. vok. Alk. Tokia baltų ‘alkvietė’ yra, matyt, smob. (fem. / ne fem.) ‘t. p.’, kuris galėtų būti fleksinis vedinys iš K-kamienio ide. dial. (balt.-germ.) *alk- ‘šventvietė’ (> go. *alhs- ‘t. p.’), o šis – iš ide. verb. *alk- (: *alek-) ‘apsaugoti (nuo piktų dvasių ir pan.)’.

Šaltinis:

Mažiulis 2008a, 91–92