Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Tarp vardažodinių lokatyvinių būdvardžių su -ro-, kuriuos dabar aptariame, panašus atvejis atrodo yra: h₂us(s) ‘aušra’ → h₂us(s)-er ‘auštant’ → h₂us(s)-r-ó- ‘anksti’ (adj., f. h₂us(s)-r-éh₂ ir (abstraktus / kuopinis) sudaiktavardintas h₂us(s)-r-eh₂ ‘dienos šviesa, aušra’ (Rigvedos usrā́ ir su nauju šaknies pamatiniu laipsniu lie. aušrà)), pats formos h₂(e)us-(ō̆)-s sinonimas visiems praktiniams tikslams.
Šaltinis:
Nussbaum 1986, 244
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
[Autorius mini tokius lokatyvo su -(e)r-(i) vedinių pavyzdžius: gr. Homero ἠέρι-ος ‘su aušra’, αὔρι-ον ‘rytoj’; s. i. RV usr-á ‘auštant [at/ with the dawn]’ (randamas usráyāman- ‘išvykstant anksti’); sudaiktavardėjęs f. usr-ā́ ‘dienos šviesa, aušra’ – plg. lie. aušra ‘pirmoji šviesa’].
Šaltinis:
Nussbaum 1986, 236
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Ide. kalbose dauguma žodžių, reiškiančių ‘aušra’, įskaitant ir veldinių grupę, susiję su žodžiais, reiškiančiais ‘šviesėti’, ‘šviesa’ ar ‘baltas’, ‘pilkas’, ‘rausvas, raudonas’, kartais ‘diena’. Lie. aušra, la. ausma, skr. uṣas-, av. ušah- (taip pat skr. uṣ-, uṣa-, av. uš-, bet antriniai), gr. ἠώς, αὔως, ἔως, lo. aurora, s. air. fāir, visi < ide. *ausos-, iš šaknies, glūdinčios skr. ucchati, av. usaiti ‘šviesėja’, lie. aušta, la. aust ir t. t., taip pat plg. *aus-tero žodžiuose, žyminčiuose ‘rytus’.
Šaltinis:
Buck 1949, 993
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Alb. nesër ‘rytoj’, i nesërm ‘nuo rytdienos’, e nésërmja f. ‘rytdiena, ateitis’, pasnesër ‘poryt’. [Nėra kilęs] nei iš oskų nēsimo ‘artimiausias’, s. air. nessa ‘arčiau’, go. nēhva ‘arti’ ir t. t. (G. Meyeris, nei iš pirminio *nati-herë, reprezentuojančio *noktio su semantine raida ‘rytas’ > ‘rytoj’ (Pedersen), nei iš *n-sër; gr. ἔως, ἠώς, lie. aušrà (H. Bariç), nei iš *(e)n ōk̑u ‘netrukus’ (Vasmer REW ). Alb. nesër [kilęs] greičiau iš n esëll herë ‘nevalgius’; nésëret ‘rytdiena’ – iš n esëll heret.
Šaltinis:
Çabej 1964d, 95–96 (112)
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Gr. αὔριον adv. ‘rytoj’. Paprastai jis nagrinėjamas kaip lokatyvo *αὖρι, besiremiančio *αυσρι, vedinys, plg. lie. aušrà; su kitu vokalizmu skr. usr-á- ‘iš ryto’. Toliau giminiškas su ἕως, αὔως ir t. t.
Šaltinis:
Chantraine DEG I, 142
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Gr. ἕως f. ‘aušra, rytas’. Visos graikų formos paaiškinamos kildinant iš šaknies *āusōs- (plg. Lejeune, Traité de phonétique, 1947, 153, 189, 225). Žodžio pradžios aspiruotas garsas gali būti kilęs iš aspiracijos, atsiradusios, kaip ir žodyje εὕω, iškritus intervokaliniam s. Kirčiavimas turi būti analogiškas žodžio ἕωδεν kirčiavimui, kuriame jis yra reguliarus (Vendryeso dėsnis), plg. Wackernagel, Göttinger Nachrichten 1914, 49 tt. = Kleine Schriften, II, 1151t. [394]. Jei atstatoma gr. *āϝως iš ide. *āusos, tai tikslų atitikmenį randame lo. aurōra, išskyrus žodžio galo a. Bet Szemerényi, KZ 1956, LXXIII, 188, mano, kad graikų žodžio pradžios ilgas α yra antrinis ir analogiškas. Skr. rodo nulinio laipsnio vokalizmą uṣās- f., [kilęs] iš *usōs. Kamienas r, atitinkantis kamieną s, figūruoja αὔριον, ἄγχαυρος šaknyje *āusr, lie. aušra, o su nulinio laipsnio vokalizmu – skr. usr-á ‘iš ryto’. Pagaliau su e atstatoma *wes-, skr. vasar-hán (kalbant apie vėją? Rigveda, I, 122, 3), vāsará- ‘iš ryto’ ir t. t.
Šaltinis:
Chantraine DEG II, 394–395
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Sl. leksema ustro ‘rytas’ [14] yra giminiška su lie. aušrà, lo. aurōra (< *ausōs-ā) ‘t. p.’; sl., bl., lo. žodžiai pamatuoti šaknimi au̯es- ‘šviesti, žibėti’, iš kurios atsiradę šaknies variantai ā̆us- ir us-. Lie. aušrà, kaip ir sl. ustro (sl. žodis turi įterptinį priebalsį t tarp s-r, plg. la. àustra ‘t. p.’), yra priesagos r- vedinys [15]. Lie. kalbos tarmėse šr > štr, plg. lie. trm. auštrà. Kaip lie. trm. leksemos austrà priebalsį s paaiškinti, aš nežinau. Lie. trm. aũstrinis ‘rytų vėjas’ greičiausiai yra lie. kalbai pritaikytas la. àustrenis ‘t. p.’. Lie. aušrà, aušara priebalsį š galėjo perimti iš veiksmažodžio aũšta (aũšo, aũšti); manykime, kad minėtasis veiksmažodis remiasi *aũš-(s)ta (-š < -s-sk̑-; -st- praes. elementas; darykime prielaidą, kad bl. kalbose sk̑ > š). Manyčiau, kad lie. veiksmažodis aũštra ‘aušta’ (aũštro, aušti) atsiranda dėl aũšta ir aušrà sumišimo [16]. Nepaisydamas ankstesnių nuomonių dėl lie. leksemos aušrà priebalsio š, laikau, kad pirminis kamienas aus- bl. kalbose fonetiškai virto auš-. Reikia pasakyti, kad lie. trm. aušà ‘aušra’, la. ausa ‘t. p.’ yra abstraktūs daiktavardžiai, pamatuoti veiksmažodžiu. Šaknis us-, be ustro, dar fiksuojama ir s. le. veiksmažodyje (z)uści(e)ć się ‘spindėti, žibėti’. Brücknerio (Brückner, KZ XLVI, 212) nuomone, minėtas le. v. yra vedinys iš sl. vardažodžio *usto ‘blizgesys’ (sl. kalbose *usto pėdsakų nerasta). Lie. kalboje fiksuojamas daiktavardis auštas ‘aušra’ [17] yra to- vedinys, plg. ir germ. austa- < ags. ēast- ‘rytai’, s. v. a. ōstana ‘iš rytų’. Kad ir kaip būtų, turime laikyti, kad s. le. veiksmažodis giminiškas su sl. ustro, lie. aušrà ir t. t. Manoma, kad lo. aurum ‘auksas’ (> italik. *ausom > sabin. ausom ‘t. p.’) bei lie. áuksas (k yra įterptinis, plg. lie. trm. áusas, pr. ausis ‘t. p.’) reikėtų laikyti šaknies au̯es- tęsiniais. Man rodos, toks teiginys kažin ar esąs teisingas dėl fonetinių priežasčių [18]. Lie. aušrà, sl. ustro galėtų būti sudaiktavardėję priešistoriniai būdvardžiai *ā̆usros ‘zum Tagesanbruch gehörig, priklausantis dienos pradžiai’. Tiesa, sl. ustro bandoma kildinti iš *ā̆ustro- [Osten-Sacken, Archiv für slavische Philologie 1914, XXXV, 58 (ir kt.)], bet lie. aušrà rodo, jog sl. leksemos priebalsis t yra įterptinis [19]. Rekonstruotasis *ā̆usros [20] atliepia ne tik s. i. usraḥ ‘morgendlich, rytinis, rytmetinis’, bet ir gr. dūrinio ἄγχ-αυρος ‘der Morgen nahe, artimas rytui’ antrajam nariui (-αυρος < *ausros). S. i. usrā́ ‘aušra’ – tai sudaiktavardėjęs femininum iš s. i. usraḥ; toks pats dalykas atsitikęs ir su lie. aušrà [21 ... 27]. Thomsenas (Thomsen, Beröringer mellem der finske, København, 1890, 160) suom. aurinko ‘saulė’, tiesa, abejodamas, lygina su lie. aušrà. Kalimos (Itamerensuomalaisten kielten blt., Helsinki, 1936, 12) nuomone, suom. aurinko nesusijęs su lie. aušrà.
Šaltinis:
Nieminen 1956, 13–28
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
E. Nieminenas straipsnyje „Slavisch (j)ustro, (j)utro und Verwandte“ [...] sl. ustro (u < ā̆u) [...] sugretina su lie. aušrà ir la. àustra (aũstra). Pažymi, kad visuose šiuose žodžiuose slypi dviskiemenė lengvoji bazė *au̯es ‘sviesti’ ir kad lie. aušrà, kaip ir sl. ustro, sudaryta su r priesaga (sl. žodyje dar įsiterpęs t tarp s ir r). Lie. aušrà ir sl. ustro galį būti substantyvuoti dariniai iš priešistorinio būdvardžio *ā̆usros ‘priklausantis dienos aušimui’. Būdvardišką jų kilmę rodo jų svyravimas tarp o- ir ā- kamienų.
Šaltinis:
Palionis 1961, 254
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Hetitų veiksmažodis au-š su -š-, išlikęs kaip neišvestinio veiksmažodžio au- ‘matyti’ (-ḫi asmenuotė) alomorfas, ir pagal reikšmę nesiskiria nuo senojo vedinio su šk-, -ušk- [211]. Specializuota veiksmažodžio reikšmė indo-iranėnų, baltų kalbose bei jų vardažodiniuose vediniuose tose ar kitose ide. kalbose – lo. aurora < *ausora, lie. aušra, s. v. a. ōstara, s. ang. eastre, sl. *(j)ustre, s. le. justrzenka, Nieminen 1956, – leidžia manyti, kad het. auštat savo senąja funkcija artimas het. luktat ‘švinta’. Analizuojant šį veiksmažodį baltų ir kitose ide. kalbose, hetitų kalbos faktai turi išskirtinę reikšmę, kadangi padeda paaiškinti senuosius priesagų ryšius, galų gale sueinančius į tą pačią *-s-, su kuria susijusios sigmatinės formos.
Šaltinis:
Иванов 1981, 210–211
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Lie. aušrà priebalsis š savo kilme yra tas pats garsas, kaip ir veiksmažodžiuose aũšti, aũšta, aũšo ir kartu yra kilęs iš ide. junginio sk̑, kaip kad s. i. uccháti ‘šviečia’ ir av. usaiti ‘švinta’; plg. dar het. uškiz(z)i ‘sieht, mato’. Iš pasakyto darytina išvada, kad lie. aušrà savo šaknimi nesutampa su lo. aurōra, kur pirmasis, šakninis r atsirado iš s(2). Indoeuropeistai jau seniai tapatino šaknį auš- žodyje aušra su aušti šaknimi. Kai kuriose tarmėse yra neaiški forma austrà; plg. s. le. justrzenka.
Šaltinis:
Отрембский, 140
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Lie. aušrà, ūšra ‘Morgenröte’, la. àustra ‘Morgendämmerung’, s. i. uṣā́ḥ ‘Morgenröte’, usrā́ ‘Morgenlicht’, av. ušrah- ‘Morgenröte’.
Šaltinis:
Каралюнас 1966, 116
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Ir lie. aušrà gali būti galūne -ā išplėstas senas r kamieno veiksmo pavadinimas (plg. lie. aũšti, siejamą su ide. *(a)u̯es- ‘šildančiai šviesti’). Iš ide. *(a)u̯es-, pasak Mažiulio, yra išvestas kamieno *-r-/*-n- veiksmo pavadinimas ide. *u̯esr/*u̯esn, reiškęs apskritai šiltą metų laiką, apimantį ir pavasarį, ir vasarą, vėliau išsiskyręs į bl. *u̯aserā ir sl. *u̯esna.
Šaltinis:
Ambrazas 1999, 277, 2 išn.
Antraštė:
aušra
Straipsnelis:
žr. aušringa
Šaltinis:
Nilsson 2001, 190
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
[Pristatomos etimologijos, aiškinamos kaip „Schwebeablauto“ variantų rezultatas] ide. *Heus- : *Hwes-. Lie. aušrà, taip pat s. i. usas-am, usra, lo. aurora, la. aust, atitinka aus- iš ide. *Heus-.
Šaltinis:
Ondruš 2003, 95
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Straipsnyje kalbama apie tai, kas sąlygojo ir kokiais etapais satem kalbų grupėje ide *s virto *š. Senojoje indų kalboje po ide. *s jei po jo yra r, yra s, o ne *ṣ, plg. s. i. tisrás f. ‘три’ šalia. av. tišrō. S. i. (iš Rigvedos) uṣar- ‘утренняя заря; персонифицированный образ зари’ formos: gen. sg. usrás, loc. sg. uṣrí, šalia voc. úṣar- (plg. lie. aušrà) ir ide. kamieno uṣas (su silpnuoju vokalizmu *us-) (nom. sg. usā́s) iš šaknies *u̯es-, *(a)u̯es- ‘рассветать, светить’. Dar žr. sausra
Šaltinis:
Эдельман 1994, 61
Antraštė:
aušrà
Reikšmė:
dawn, daybreak
Straipsnelis:
Straipsnyje aptariamas ide. *-sr- atspindžiai germanų kalbose, atsižvelgiant į Vernerio dėsnio kontekstą. Įprastai rekonstruojama germanų prokalbės forma *aus-tero-, priesaga pridėta prie šaknies *aus- < ide. *h₂au̯s- (šaknis užfiksuota lo. aurōra, gr. (Hom.) ἠώς, s. i. uṣás- ‘dawn, morning light, name of the dawn-goddess’; s kamienas), vis dėlto, greičiausiai prie *h₂au̯s(V)s- pridėta *-(V)r-, plg. gr. ἦρι ‘early’ < *ἤερι < loc. *h₂au̯[s]ser-i ‘in the morning’, tematinis derivatyvas įžvelgiamas s. i. usrá- ‘daybreak’ ir bl.-sl. aušra- (s. sl. utro ‘morning, tomorrow’, za-u(s)tra ‘in the morning’, lie. aušrà ‘dawn, daybreak’) < h₂au̯[s]-sr-o-m.
Šaltinis:
Gąsiorowski 2012, 123
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Jei vardažodis yra „delokatyvinės derivacijos“ rezultatas, jis kyla tiesiogiai iš tam tikro linksnio formos (dažniausiai iš instrumentalio ar lokatyvo), žr. Nussbaum (1996, 1998). Kai kurie jų – er-lokatyvai, pvz. *h₂us-s-ér ‘apyaušriu, auštant’ (s. i. uṣar-búdh- ‘atsibusti ryte’, gr. ἦρι ‘anksti’), kurie tampa vedinių pagrindu. Pvz. lie. aušrà, la. àustra ‘aušra’ greičiausiai yra sudaiktavardėjęs būdvardis *h₂eus(s)r-ó- (plg. s. i. usrā́), kilęs iš r-kamienio reikšmės ‘aušra’ (plg. s. i. uṣár-, usr-').
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2011c, 167

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas