Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
žr. dėlė
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1992, 163
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Pr. duckti 43₂₂, 59₁₆ ‘duktė’ : poducre, lie. duktė̃, s. sl. ДЪШТИ, s. v. a. tohter, skr. duhitā, gr. θυγάτηρ ir kt. žr. Walde Pokorny I, 868.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 203
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Oset. iron. xodyǧd ‘moša; vyro sesuo’. Būna ir taip, kad pagrindinio žodyninio fondo žodis savarankiškai nevartojamas, tačiau išlieka kaip sudurtinio žodžio komponentas. […] Sen. iranėnų *dugdar ‘duktė’, ‘mergaitė’ išliko tik osetinų žodyje xo-duǧd ‘moša; vyro sesuo’. Iranėnų *dyǧd išstūmė turkiškos kilmės žodis ḱyzg|kizgœ. Sen. oset. *dyǧd ‘duktė’ (iš vardininko formos duγdā) turi daug atitikmenų iranėnų ir kitose ide. kalbose: persų, tadž. duxtar, peh. duxt, dažnai peh., par. ir arm. moterų vardų sudėtyje: Bahramduxt, Guranduxt, Iranduxt, Yazdanduxt, Mihrānduxt, Ormuzdduxt, Sagduxt, Warazduxt, Wardanduxt ir kt. (Justi 492–493), bel. dutag, duxtar (iš persų), Pamyro v. δəγd, δeγd, jazg. δoγd, sgl. wuδəγδ, išk. wuduγd, sogdų δwγt-, δγwt-, δwγdʼr, chorez. δuγd- (Фрейман, Хорезмийский язык. М.–Л., 1951, 46, 80), av. dugədar-, duγdar-, s. i. duhitar, s. sl. dъšti, r. дочь, дочери, lie. duktė, go. dauhtar, s. š. germ. dottir, ang. daughter, vok. Tochter, gr. θυγάτηρ, arm. dusr, toch. ckācar, tkācer¹ [¹ Šio giminystės termino fonetikos istorijoje yra neaiškumų: žr. Hamp. Sanskrit duhitā-, arm. dustr and ide. internal schwa. JAOS 1971 XC 2 228–231.]. Jeigu pirmąją dalį sutapatinsime su xo ‘sesuo’, tai xo-dyǧd gali reikšti ‘(vyro) sesuo mergina’. Plg. darybiškai persų xāzana iš *hwahā-janika- ‘(vyro arba žmonos) sesuo moteris’ = ‘moša’ arba ‘saviškė’, Pamyro m. xuyāγəno (*hwahā-γnā), kurdų xwāižin […] (Morgenstierne, IIFL II 270). Žinomi kitų kalbų mošos pavadinimo modeliai leidžia oset. xo-dyǧd interpretuoti ir kitaip. Galbūt xodyǧd iš *xon-dyǧd ‘namų duktė’ (plg. persų xāna ‘namas’). Semantiškai tai priimtina […]. Kita galimybė: xo-dyǧd – iš *xos-dyǧd → *hwasru-duǧdā ‘svainės dukra’, plg. persų xusrū, s. i. śvaśru- ‘svainis’ (sr grupė oset. k. dėsningai virsta s). Semantiškai tokia analizė nepriekaištinga. Dėl darybos plg. persų xusurpūra ‘šešuras’ (pateko taip pat į kai kurias Pamyro kalbas: jagnobų, parači, ormuri), paraidžiui ‘uošvio (xusur) sūnus (pūra)’, arba arm. anerordi ‘šešuras’, ‘uošvio (aner) sūnus (ordi)’. Tačiau osetinų kalboje reikėtų suponuoti -s- iškritimą (*xosdyǧd → xodyǧd), ką sunkiai paremia analogiški pavyzdžiai. Morgenstierne, IIFL II 222; ОЯФ I 20.
Šaltinis:
Абаев ИЭСОЯ IV, 210
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
plg. mótė
Šaltinis:
Jasanoff 1983a, 147
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Lie. duktė, s. pr. duckti, s. sl. dŭšti, skr. duhitar-, av. dugədar-, gr. θυγάτηρ, go. dauhtar ir t. t. < ide. *dhugh(ə)ter; ši šaknis sutampa su skr. duh- ‘pienas’ ir gr. τεύχω ‘daryti, gaminti’, bet nė vienu atveju nėra įtikinančio semantinio paaiškinimo.
Šaltinis:
Buck 1949, 106
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Armėnų kalboje *gh, *g, *k, einantys po *u, papildomai palatalizuojami ir duoda tuos pačius refleksus, kaip ir atitinkami palatalizuoti *ǵh, *ǵ, *ḱ. Ide. (*dhugəter >) *dhukter > arm. dustr ‘duktė’ (plg. lie. duktė̃, -er̃s, r. дочь, -ери).
Šaltinis:
Джаукян 1982, 57
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Autorius aiškina armėnų kalbos fonetinės sistemos susidarymą. „Reguliarieji“ kamienai su (ə)r/ér kaita yra analogiški -(ə)l/él- kamienams ir jų linksniavimas nusistovėjo ide. *-ē̆r-, *-ē̆ro- kamienų pagrindu: arm. dust(ə)r, -er ‘duktė’ < *dhukter < *dhug(h)əter (plg. s. i. duhitā, duhitár-, av. duγ(ə)dar-, gr. θυγάτηρ, go. daúhtar ir kt.).
Šaltinis:
Джаукян 1982, 105
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Gr. θυγάτηρ (Mikėnų tukate), s. i. duhitár-, av. dugədar-, duγδar-, v. persų, nauj. persų duxt(ar), arm. dustr, lie. duktė, bažn. sl. dъšti, toch. A ckācar, B tkācer, go. dauhtar. Nustatyta, kad ir oskų futir, dat. futrei, fuutrei, gen. futre(is)pe ‘filiaeque’ taip pat reprezentuoja šį žodį [Thurneyseno (ar de Saussure’o atradimas, sutvirtintas Lejeune 1968, 72 t. (pastaba 73, 1 išnaša) ir Hamp 1972, 215 t.]. Anatolų kalbose šį terminą reprezentuoja likiečių kbatra, miliečių tbatra ‘duktė’ (per *twatra, *tuatr- iš *tugatr- [V. Georgijev, Issledovanija po sravnitel’no-istoričeskomu jazykoznaniju, Moscow 1958, 154, 161; Introduzione alla storia delle lingue indoeuropee, Rome 1966, 230, 234; Laroche, BSL 53, 1958, 189; 62, 1968, 48; Benveniste 1969, 257; G. Neumann, Jahrbuch der Akademie Göttingen, 1971, 42]; gali būti, kad airių der-/ter- varduose yra sutrumpintas (duch-)-ter- [M. A. O’Brien, Celtica 3, 1956, 178; Hamp, Münchener Studien für Sprachwissenschaft, XXXIII, 1975, 39 t.]. Ide. prolytės rekonstravimas kelia sunkumų. Tradicinė nuomonė, kad šaknis buvo ide. *dhugh- ir kad dukters pavadinimas etimologizuotinas kaip deverbatyvas iš *dheugh- ‘melžti’ [Plg. Friedrich; Devoto [...]. Kitas interpretacijas žr. G. Schmidt [...]] neišlaiko kritikos tiek fonetiniu, tiek morfologiniu požiūriu [21–22]. Graikų, armėnų, oskų, germanų kalbos leidžia rekonstruoti ide. *dhugətēr (s. i. duhitar turi *dugh- dėl metatezės iš *dhug-; Av. dugədargd reflektuoja -gh-t – tai rodo tą pačią metatezę). Pradinė šaknis buvo *dhug- (ją patvirtina go. ga-dauka m. ‘šeimos narys’, susijęs su daughts f. ‘vaišės, pokylis’ (plg. Kuhn, Zeitschrift für deutsches Altertum und deutsche Literatur, CI, 1972, 45). ‘Pokylio’ reikšmės požiūriu s. persų žodis, Herodoto pateikiamas kaip τυκτά, yra turbūt duxtā ir kilęs ne iš taug- ‘mokėti’ (kaip teigia Benveniste, BSL 47, 1951, 39). Jei tai teisinga, tai *dhug-ā, kaip daiktavardis-agentas, galėtų žymėti ‘asmenį, kuris ruošia maistą’, o *dhugə būtų vokatyvas, tapęs nominatyvu (plg. Szemerényi 1970, 173).
Šaltinis:
Szemerényi 1977, 19–22
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Gr. θυγάτηρ, -τρός ‘duktė’ [444]. Senas dukters pavadinimas išsaugotas daugelyje ide. kalbų (tačiau ne pagrindinėse italikų keltų kalbose ): skr. duhitár- (θυγάτηρ kirtis kilo iš vokatyvo θύγατερ = skr. dúhitar), av. dugdar-, arm. dustr, s. sl. dušti, gen. duštĕre, lie. duktė̃, toch. B tkācer; vakaruose go. dauhtar, vok. Tochter; be to, žodžio pėdsakas italikų kalbose yra oskų futir : ide. *dhug(h)ətér-. Priesaga *-ter kaip ir žodžiuose πατήρ, μήτηρ, φρᾱ́τηρ. Žr. Pokorny 277. Gretinimas su skr. duhé ‘žįsti krūtį’ priklauso glotogonijai.
Šaltinis:
Chantraine DEG II, 444–445
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Senąjį *dhugətēr turi: lie. duktė, gen. dukter̃s (≤ dukterès) ir pr. duckti, plg. s. sl. dъšti, dъštere, go. dáuhtar, gr. θυγάτηρ, s. i. duhitā́ ir t. t. La. meita ‘duktė’ yra skolinys iš v. vok. meid ‘mergina’.
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 229
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Gal jau bus atėjęs metas prie visų tų ide. kalbų grupių, kurios turi lie. duktė̃ atliepinių, nebesvyruojant pridėti anatolų kalbas – jų luvių pogrupyje, pasirodo, iš to ide. žodžio susiformavę net trejetas dukterų pavadinimo variantų [Starke F., Die Vertretung von uridg. *dʰugh₂tér- ‘Tochter’ in den luwischen Sprachen und ihre Stammbildung, KZ 1987, C, 243–269].
Šaltinis:
Urbutis 1989b, 190
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
[Analizuojamos lie.-pr. kalbų leksikos izoglosos, t. y. žodžiai, kurių nėra latvių kalboje.] lie. duktė̃ – pr. duckti ‘duktė’. […] [154] Tai ide. žodis dukrai pavadinti [pavyzdžiai įvairių kalbų], kuris, kaip ir kiti šeimos (giminystės) terminologijos elementai (anyta, avà, sūnùs), latvių kalboje buvo prarasti. Čia […] randame meîta […], kuris yra skolinys iš v. v. ž. meit […]. Taigi latvių kalba yra aiškiai inovacijos pozicijoje, šis žodis yra netgi viena iš ryškiausių šios arealo [baltų] dalies inovacijų, palyginti su lietuvių ir prūsų išlaikyta originalia padėtimi.
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1991
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
žr. duktė
Šaltinis:
Трубачев 1959b, 54–56
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Pr. duckti ‘duktė’ kildinama iš ide. *dhug/h/əter. Siejama su lie. duktė̃, duktùika, duktỹštė ir t. t. Artimi ir slavų kalbų pavyzdžiai: s. sl. ДЪШТИ, s.-kr. кћи̑, slov. hčî; s. č. dci, č. dcera, r. дочь ir pan. Germaniški pavyzdžiai atspindi formą *dhuktér (< *dhughtér). Plg. go. daúhtar, s. š. germ. dōttir, s. v. a. tohter. Iš kitų kalbų plg. s. i. duhitár-, av. dugədar-, arm. dustr ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ A–D, 387–388
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
(Autorius kalba apie procesus, suformavusius sen. armėnų fonetinę sistemą. Sen. armėnų kalboje vyko ilgųjų balsių siaurėjimo procesas. Vietoje ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos atsiranda aukštesniojo pakilimo ir viduriniojo pakilimo balsių opozicija: *e : *ē > e : i; *o : *ō > o : u). Ide. *u > arm. u: *dhugəter- (> *dhukter) > dustr ‘duktė’ (plg. s. i. duhitár-, av. duγədar-, duγdar-, gr. θυγάτηρ, pr. duckti).
Šaltinis:
Джаукян 1982, 34
Antraštė:
duktė
Straipsnelis:
[Bendraide. žodis –] arm. dustr, dster ‘duktė’. [Lit.:] Hübschmann, Armenische Grammatik I, Leipzig, 1897, 440; Walde Pokorny I, 868; Pokorny IEW, 277; Adjarian, Armenisches Wurzelwörterbuch II, 689 t. t. Tai ide. žodis dukteriai reikšti, pasitaikantis visose atskirose kalbose [37], išskyrus lo. ir keltų [24 išn.: Tačiau, atrodo, šis žodis esąs it. kalbose: oskų futír – Thurneysen, Glotta 1933, XXI, 7t., atmetamas Walde Hofmann I, 557]. Praarm. gramatinės formos, kurią nurodo Hübschmannas, artimiausi giminaičiai – lie. duktė, gen. dukter̃s. Tačiau šis sutapimas neturi išskirtinės reikšmės.
Šaltinis:
Solta 1960, 36t.
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Latvių kalboje irgi galėjo būti žodis la. dukte „Tochter“, plg. lie. duktė̃, pr. duckti. La. dukte, fiksuota tarmėse (Bauniai), reiškia laivo detalę. Senieji laivų meistrai detalę, kuri yra susijusi su kita laivo dalimi, turinčia motinos reikšmę, galėjo vadinti dukte. La. dukte „Knieholz in Booten“ galėjo atsirasti tuo laiku, kai žodis dar buvo vartojamas ir reikšme „Tochter“. Vėliau šis žodis liko tik laivo detalei pavadinti.
Šaltinis:
Rudzīte 1967 , 105–106
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Baltų-slavų kirčiavimo dėsnių santykinė chronologija: 1. IDE. KIRČIO MOBILUMO NETEKIMAS. Šio mobilumo pėdsakų baltų-slavų kalbose nelikę, išskyrus priebalsinio kamieno vardažodžių fleksiją. Išnykus senajam mobilumui, atsirado skirtingų paradigmų su koloniniu kirčiu opozicija (kaip sanskrite). Šiuo metu ir atsirado žodžio galo kirčiavimas lie. duktė̃. Slavų kalbose atematiniai veiksmažodžiai kirčiuojami gale, plg. čakavų dá, dāmò. Tai sutampa ir su lie. duodą̃s galo kirčiu. 2. PEDERSENO DĖSNIS. Iktas atitrauktas iš vidurinio skiemens mobiliosiose paradigmose, pvz., lie. dùkterį, píemenį, plg. gr. θυγατέρα, ποιμένα. […] [Dar žr. duona]
Šaltinis:
Kortlandt 1977, 320–321
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
[Recenzuojama W. Smoczyńskio knyga, Laringalų teorija ir lietuvių kalba, Vilnius, 2006]. Lie. duktė̃, s. sl. dъšti nebūtiniai rodo, kad laringalai baltų-slavų kalbose išnyko tarp priebalsių, plg. arm. dowstr, oskų futír, galų duxtir (be laringalo vokalizacijos) šalia s. i. duhitár-, gr. θυγατήρ, toch. B tkācer, galbūt lykų kbatra (su laringalo vokalizacija).
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2008a, 119–120
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
žr. tėvas
Šaltinis:
Bērtulis 1972, 17
Antraštė:
duktė
Straipsnelis:
H. Katzas (Studien zu den älteren indoiranischen Lehnwörtern in den uralischen Sprachen, Heidelberg: Winter, 2003, 177) siūlė kildinti suom. tytär, liv. tidàr (< *tüttär) iš prafinų-ugrų *tö̆ptä́r, kuris yra skolinys iš indoiranėnų *dugʰχtér, kas yra fonologiškai problemiška. Katzo argumentas prieš tradicinę nuomonę yra tas, kad baltų skolinys (plg. lie. dukter-) yra neteisingas: bl. *e buvo ir yra tariamas atvirai ir dėl to buvo lengvai paskolinimas kaip prafinų *ä.
Šaltinis:
Kümmel 2007, 324
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Suomių kalbos baltizmuose esama ir priešakinio vokalizmo variantų: suom. tytär (tütär) ~ lie. duktė̃.
Šaltinis:
Liukkonen 1994, 90
Antraštė:
duktė̃
Reikšmė:
daughter
Straipsnelis:
Ide. prokalbėje rekonstruojami du žodžio, turinčio ‘daughter’ reikšmę, variantai: su laringalu (*dʰugh₂ter-) ir be jo (*dʰukter-). Su laringalu paliudytas s. i. duhitár-, s. Av. dugədar-, antrasis neabejotinai paliudytas tik iran. *duxϑrī (s. pers. *duhçī), *duxtar- (n. pers. duxtar) ir galų duχtir, galbūt oskų fuutreí ‘girl’ (dat. sg.), arm. dowstr ir pan. Lie. duktė̃ ‘daughter’, got. daúhtar gali būti kildinamos iš pirmosios formos. Aiškindamas dviejų variantų ide. prokalbėje egzistavimą, Schmidtas (1973) pateikia fonotaktinį dėsnį CHCC > CCC (H – laringalas, C – priebalsis). Byrdas patikslina šią taisyklę: TH.CC > T.CC (T – obstruentas).
Šaltinis:
Byrd 2012, 34, 49
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
[Aptariami sanskrito r kamieno oksitonai.] S. i. duhitŕ̥- < *dʰugH₂-tr-. Oksitonezė paliudyta ir baltų bei slavų kalbose: lie. duktė̃ (a. p. 3b), sl. *dъktì, acc. sg. dъ̏kterь (a. p. c) (žr. Illič-Svityč). Kita vertus, graikų kalbą rodo mobiliojo kirčio paradigmą: nom. sg. θυγάτηρ (< *θύγατηρ), acc. sg. θυγατέρα, gen. sg. θυγατρός. Plg. taip pat mā-tŕ̥-. [Žr. dar motė]
Šaltinis:
Lubotsky 1988, 107
Antraštė:
dùkterį
Straipsnelis:
Atmesdamas Meillet nuomonę, kad lietuvių ir slavų kalbų kirčio mobilumas balsiniuose kamienuose buvęs paveldėtas iš ide. prokalbės, N. van Wijkas, nors ir nelabai entuziastingai, pritarė Saussure’o idėjai, kad lietuvių prokalbėje galūninio kirčio balsiniai kamienai perėmė kirčio atitraukimą iš vidurinių skiemenų tokiose žodžių formose kaip *dukˈterin > lie. dùkterį („Pederseno dėsnis“).
Šaltinis:
Olander 2009, 27
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Analizuodamas akcentines kaitas lietuvių kalbos mobiliojo kirčio paradigmose, F. de Saussure’as priebalsinių kamienų, pvz., duktė̃ akcentines kreives kildina iš galūninio kirčiavimo paradigmos. Tokių formų kaip acc. dùkterį žodžio pradžios kirčiui paaiškinti jis pasiūlė kirčio atitraukimą iš vidurinių skiemenų priebalsiniuose kamienuose, pvz., *duktẽrin > dùkterį etc. […] („Pederseno dėsnis“). Norėdamas paaiškinti balsinių kamienų, kur atitraukimo neturėtų būti buvę, kirčio mobilumą, jis teigė, kad pastaruosiuose kirtis buvo atkeltas iš žodžio galo tose formose, kur jis buvo atkeltas priebalsiniuose kamienuose, pvz., nom. pl. sū́nūs vietoj *sūnũs pagal dùkteres (< *duktẽres. Pirminis galūninis kirtis buvęs išlaikytas tokiuose įvardžiuose kaip katràs, anàs ir kt. Priežastis, kodėl o kamieno nom. pl. dievaĩ, kitaip nei u kamieno sū́nūs, nepatyrė priebalsinio kamieno dùkteres įtakos, buvo tai, kad šios formos galūnės per daug skyrėsi viena nuo kitos.
Šaltinis:
Olander 2009, 17–18
Antraštė:
dùkterį
Straipsnelis:
H. Hirtas suformulavo keturis dėsnius, nulėmusius baltų ir slavų kalbų akcentinių paradigmų kreives. Ketvirtasis jų („Pederseno dėsnis“) skelbia, kad lietuvių kalbos priebalsiniuose kamienuose imtas kirčiuoti pradinis skiemuo tokiose formose kaip acc. sg. dùkterį vs. s. i. duhitáram, gr. θυγατέρα. Be to, tokios veiksmažodžių formos kaip 1 pl. sùkame, 2 pl. sùkate yra kilusios iš *suˈkame, *suˈkate, o tokios formos kaip 1 sg. sukù, 2 sg. sukì yra išlaikiusios pirminę kirčio vietą.
Šaltinis:
Olander 2009, 21–22
Antraštė:
dùkterį
Straipsnelis:
žr. moteris
Šaltinis:
Olander 2009, 28–29
Antraštė:
dùkterį
Straipsnelis:
P. Garde’as savo studijoje Histoire de l’accentuation slave (1976), aiškindamas baltų ir slavų kalbų kirčio mobilumą, atmeta Saussure’o pasiūlytą kirčio atitraukimą acc. sg. *dukˈterin > lie. dùkterį ir teigia, kad laikotarpiu po indoeuropiečių prokalbės suskilimo žodžių kamienai ir galūnės dar buvę atskiri žodžiai. Stiprieji žodžiai-galūnės prokalbėje buvę kirčiuoti, silpnieji – nekirčiuoti. Baltų-slavų kirčio mobilumas atsirado, kai skirtingo akcentinio valentingumo žodžiai-galūnės suaugo į vieną žodį su silpnaisiais žodžiais-kamienais. Pvz., silpnųjų žodžių-kamienų kombinacija su silpnuoju vienaskaitos akuzatyvo žodžiu-galūne davė formas *dʰugə₂tér + *m̥, *gʰoləu̯ā́ + *m̥, o kombinacija su stipriuoju daugiskaitos instrumentalio žodžiu-galūne – *dʰugə₂tér *mís, *gʰoləu̯ā́ + *mís. Po suaugimo šios formos virto baltų-slavų (ankstyvosios prokalbės) formomis *ˌdʰugə₂term̥, *ˌgʰoləu̯ām ir *dʰugə₂termís, *gʰoləu̯āmís (> lie. dùkterį, gálvą; dukterimìs, galvomìs).
Šaltinis:
Olander 2009, 41–42
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
J. E. Rasmussenas straipsnyje „Die Vorgeschichte der baltoslavischen Akzentuierung“ (1992), pritardamas Saussure’o, Pederseno ir Kortlandto nuomonei, kad baltų ir slavų kalbų kirčio mobilumo kilmė ieškotina ide. histerokinetiniuose kamienuose, tačiau, užuot kalbėjęs apie kirčio atitraukimą iš žodžio vidurio skiemenų priebalsiniuose kamienuose, jis, panašiai kaip jaunystėje Kuryłowiczius, teigė, kad kaitą tarp žodžio galo ir penultimos kirčio formose ide. nom. sg. *dʰugə₂tḗr, acc. sg. *dʰugə₂térm̥, gen. sg. *dʰugə₂trós tiesiogiai perėmė galūninio kirčiavimo balsinių kamienų žodžiai, suformuodami mobiliojo kirčio akcentinę paradigmą, plg. lie. nom. sg. galvà, acc. sg. gálvą, gen. sg. galvõs. Po to kirčio alternacija dviskiemeniuose žodžiuose interpretuota kaip marginalinis mobilumas ir perimtas priebalsinių kamienų, taip atsirandant formoms lie. nom. sg. duktė̃, acc. sg. dùkterį, gen. sg. dukterès (> dukter̃s).
Šaltinis:
Olander 2009, 43
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
žr. armuo
Šaltinis:
Olander 2009, 114–115
Antraštė:
duktė̃
Straipsnelis:
Rusų kalbos tarmėse r kamieno vienaskaitos nominatyvas paliudytas ir kaip dočí, ir kaip dóči. Nors štokavų kćȋ, čakavų kćȋ, slovėnų hčȋ ilgieji balsiai rodo slavų prokalbėje buvus ne žodžio galo kirtį, serbų-kroatų kalbos tarmėse randama ir forma kćȉ, liudijanti žodžio galo kirtį. Dauguma autorių slavų prokalbėje rekonstruoja galūnės kirtį, t. y. sl. *dukˈtī, sutampantį su lie. duktė̃.
Šaltinis:
Olander 2009, 134

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas