Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
dvasia
.
Rezultatai
Antraštė:
dvasià
Straipsnelis:
žr.
dūsauti
Šaltinis:
Топоров ПЯ
A–D, 393–394
Antraštė:
dvasià
Straipsnelis:
Ang.
hag
– trupinys iš s. ang.
hagtess
,
hegtes
‘ragana’, plg. s. v. a.
hagazissa
, nūdienos vok.
Hexe
‘ragana’ [314 išn.: Bet antroji žodžio dalis *
-tusyō
negali būti siejama su lie.
dvasià
. Kadangi šis turi ide. *
dh-
, verčiau (sykiu su galų
dusius
‘nelaba dvasia?’) sietinas su ide. *
deus-
/ *
dus-
‘trūkumas, yda, stoka’, atspindimo ide. prefikso *
dus-
, žr. Pokorny IEW 219, 227].
Šaltinis:
Szemerényi 1977
, 82
Antraštė:
dvasià
Reikšmė:
Geist
Straipsnelis:
Gr.
θεóς
etimologija yra ginčijama (plg. kaip šiuos dalykus aptaria Chantraine DEG II 430). Kadangi siūlymas šį gr. žodį sieti su žodyje lie.
dvasià
‘Geist’ slypinčia šaknimi *
dhwes-
atmestinas (plg. Chantraine’o prieštaravimus), tai veikiau galime manyti, kad vėl nusitvertas mėginimas gr.
θεóς
gretinti su šaknimi *
dhē-
‘sodinti, statyti, dėti’ (tam aiškiai pritaria Rix H., [rec.] Beekes, The development of the PIE laryngeals in Greek, Kratylos 1969, XIV, 176–187) yra teisingas. Rixas postuluoja nykstamojo laipsnio pamatinę formą *
dhə₁s-
, kurią turėtų atspindėti gr.
θεσ-
(
πέσιος
) etc., s. i.
dhiṣṇiya
< *
dhəsniyo
(Mayrhofer M., Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, 1963, 103) bei lo.
fānum
< *
dhəs-no-
. Dėl semantikos toks siejimas yra galimas. Jeigu
θεóς
siejamas su šaknimi *
dhē-
, tai prolyte laikytina *
dheə-ó-
, kuri yra vadinamasis vr̥ddhi vedinys.
Šaltinis:
Bammesberger 1984
, 56
Antraštė:
dvasià
Reikšmė:
alsavimas, kvėpavimas, dvasia
Straipsnelis:
Tačiau šio žodžio [‘síela’] padėtis yra ypač sudėtinga ne tik priešistoriniu, bet ir lietuvių kalbos požiūriu: iš tikrųjų epochoje, artimoje dabartinei, jis įgijo reikšmę ‘dvasia, siela’, kuriai tapus įprastinei, šis žodis (bent jau iš dalies) pakeičiamas slavizmu
dūšià
, pasiskolintu iš le.
dusza
(Fraenkel LEW 144; LKŽ II² 925tt.) [76 išn.: Taip pat ir pr.
dusi
, kuriuo verčiamas vok.
Seele
(Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 325; Endzelīns, Senprūšu valoda, 1943, 164; Toporov, ПЯ A–D, 393tt.; Mažiulis PEŽ I, 241tt.), be abejonės, yra skolinys iš to paties šaltinio, nors la.
dũša
‘dvasinė ir fizinė būklė’ (ME I 530) gali būti paveldėta. Pažymėtina, kad latvių kalboje, skirtingai nei lietuvių kalboje, reikšme ‘siela’ jis yra aiškiai iš senos epochos paveldėtas žodis, plg. naujesnį
dvẽsele
, kuris visų pirma reiškė ‘alsavimas, kvėpavimas’ ir lyginamas su la.
dvasa
, lie.
dvasià
‘alsavimas, kvėpavimas, dvasia ir t. t.’, pr.
nādewisin
(acc. sg.) ir su s. sl. (bažn.)
duša
, le.
dusza
ir t. t. ‘siela’ (ME I 536t., 537; Fraenkel LEW 115t. s. v.
dvė̃sti
; Trautmann, Baltisch-Slavisches Wörterbuch, 1923, 381)], esančiu ne tik senuosiuose raštuose, bet paliudytu ir dabartinėje kalboje (net labiau ne raštų kalboje) tiek psichologinės, tiek religinės plotmės reikšme [77 išn.: Įdomi šia tema lietuvių kalbininkų, pvz., Būgos ir Balčikonio, diskusija. Pirmasis (RR I 105–107) konstatavo, kad raštų kalboje
dūšià
atsirado pakeitusi įprastinius
síela
arba
vėlė̃
(plg. la.
velis
, paprastai
veļi
‘mirusiųjų sielos’ ir t. t.; Fraenkel LEW 1218t. s. v.
vė̃lės
, ME IV 530t.), siūlydamas reikšme ‘siela’ vartoti
síela
, kuris, jo manymu, reiškė būtent ‘animus’, o
vėlė̃s
reikšmę apibrėžė ‘mirusiojo siela’. Antrasis
J. Balčikonis, Gimtoji kalba 1935 (9), III, 107t.) manė kitaip:
síela
turėjo tik psichologinės plotmės reikšmę, o
vėlė̃
buvo įprastas tik religinėje sferoje. Pažymėtina, kad dabar lietuvių
síela
taip pat gali turėti ir religinės plotmės reikšmę. Tai matome iš LKŽ, kur šiuo atveju
síela
[157] paaiškinama žodžiu
dvasià
. Iš tiesų Lyberio žodyne po žodžio
dvasià
yra
síela
ir
vėlė̃
, – pirmas nurodomas tiek psichologinės, tiek ir religinės sferos reikšme; antras – vien tik religinės plotmės reikšme ‘mirusiojo siela’.].
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1992
, 157–158
Antraštė:
dvasià
Straipsnelis:
Lie.
dvasia
, la.
dvēsele
giminiškas la.
dvaša
‘kvėpavimas’,
dvašuot
,
dvest
‘kvėpuoti’, lie.
dusti
,
dvėsti
,
dvėsuoti
, s. sl.
dychati
‘kvėpuoti’ (
duchati
‘pūsti’),
duchŭ
‘kvapas’ ir t. t. (bendras sl. žodis); visi kilę iš ide. *
dheu-
, matomos iš skr.
dhū-
‘kratyti’, gr.
θύω
‘niršti, siautėti’.
Šaltinis:
Buck 1949
, 1088
Antraštė:
dvasià
Reikšmė:
Seele
Straipsnelis:
Gr.
θεóς
m., f. ‘dievas’ [430…] Etimologija nežinoma. Gretinimas su lo.
deus
, skr.
devá-
, žinoma, yra negalimas. Apskritai kalbant, intervokalinės
ϝ
iškritimas žodyje
θεóς
negali būti suponuojamas Mikėnų
teo
bei kretiečių formos
θιóς
. Dėl to reikėtų palaikyti manymą, jog čia iškritusi intervokalinė sigma; beje, verta prisiminti neaiškius darinius
θέσ-κελος
,
θεσ-πέσιος
,
θεσ-φατος
. 1. *
θϝεσος
atstatoma gretinant su lie.
dvasià
, v. v. a.
getwās
‘šmėkla’ ir pagaliau su gr.
θεῖον
‘siera’ šeima (Saussure, Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-europénnes, Leipzig, 1897, 81, išn. 5); prieštaravimai: a) graikai į savo dievus žiūrėjo kaip į turinčius kūną, o ne kaip į dvasias; b) garsų grupės
θϝ-
pėdsako nėra nei Homero metrikoje, nei Mikėnų tarmės duomenyse; 2. Kita analizė yra priimtinesnė: gretinama su
ē
formomis arm.
di-kʿ
pl. ‘dievai’, lo.
fēriae
,
fēstus
žodžiuose. Apie mėginimą paaiškinti ilgo / trumpo balsio kaitą ir gretinimą su lesbiečių
θηίος
, žr. Gallavotti straipsnį. Pagaliau prisimenama
τίθημι
šaknis *
dhē-
/
dhə₁-
– teigiama, kad dievas iš pradžių buvo įvardijamas kaip dalis kolonos, akmeninė stela, kuri jį sudaro, ir prisimenami senųjų autorių atlikti
θεóς
sugretinimai su
τίθημι
(Æschylos, Perses 283; Herodotas, Istorija 2, 58), tačiau tai buvo daroma visai skirtingomis aplinkybėmis. Žr. C. Gallavotti straipsnį, kuris aptaria visas hipotezes (25–43). Pagaliau visuma lieka neaiški.
Šaltinis:
Chantraine DEG
II, 429–430
Antraštė:
dvasià
Straipsnelis:
žr.
dvėsti
Šaltinis:
Sabaliauskas 1966a
, 56
Antraštė:
dvasia
Straipsnelis:
žr.
dvasė
Šaltinis:
Range 1994
, 219
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas