Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: geležis, žviedas, kuršas, pasturgalis, karšti, gyvybė, spirginas, imbieras, skursti, gamuoti, blukas, tuinos, dienos, ketera, gultas, midus, bukis, lynas, artas.

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

žr. gelžis

Šaltinis:

Leeming 1978, 7–17

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

žr. geležius

Šaltinis:

Иванов 1983, 95–99

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

žr. geltas

Šaltinis:

Tischler 1990, 71

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Priešdėlio ḫa- buvimą chatiškuosiuose hetitų kalbos skoliniuose iliustruoja tokie neabejotini pavyzdžiai kaip ha-le-ntuwa, detaliai išanalizuoti Güterbocko. […] Recenzento hipotezė apie pradinį labioveliarinį ‘geležies’ pavadinimo prolytėje atrodo labai abejotina labioveliarinių raidos chronologijos požiūriu. Formos be priešdėlio ḫa- galbūt galima ieškoti s. i. parśu ‘geležis’, gretinamame su graikų Mikėnų pa-ra-ku [Ancillotti A., Un antico nome del ferro nel Vicino Oriente, Acme, 1975, XXVIII, 1–2, 27–48] ir kildinamame iš prolytės *park̑(u), susijusios su ḫa-palki-, jei suponuosime raidą *l- > -r-, pastebimą daugelyje kitų knygoje analizuotų formų.

Šaltinis:

Иванов 1986–1987 (1989), 239

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Išvadą, pagal kurią geležies metalurgija Priešakinėje Azijoje (o paskiau visoje Eurazijoje) paplito iš hati kultūros, patvirtina faktas, kad hatų žodis ḫapalki (fonetiškai [xaw/flki-]) […] buvo paskolintas ne tik į hetitų ir huritų kalbas [18 išn.: E. Laroche, Études hourrites, Revue d’assyriologie et d’archéologie orientale, 1973, LXVII 2, 130] […], bet ir į vakarinius (levantietiškus) akadų dialektus huritizuota forma ḫabalginnu [19 išn.: W. v. Soden, Akkadisches Handwörterbuch, Wiesbaden, 1959, 301b; The Assyrian Dictionary, Chicago, 195, 3a; I/J, 1960, 321b; S, 1962, 203. Kaip […] autoriui nurodė I. M. Djakonovas, galima raida akadų ḫabalgīnnu < huritų *hawalgine ‘geležinis’ su perėjimu -w- > -b-, bet tokiu atveju huritų -w- grafiškai perteikė -p- (kaip hati kalboje)]. Senovės graikų kalboje šitas žodis atsispindėjo keliose fonetiškai pakitusiose formose, atspindinčiose skirtingą skolinio chronologiją – plieno pavadinime (χάλὺψ), o plieną gamino geležies dirbėjai („halibai“) (χάλυβες, gyvenę Juodosios jūros pakrantėje Mažojoje Azijoje [20 išn. X. de Planhol, Geographica pontica. II Les Khalybes: nom de peuple ou qualificatif professionel?, Journal asiatique, 1963, CCLI 3–4, 298–309], ir gerokai ankstesniame skolinyje – hom. χαλκός [21 išn.: Apie ryšį su ḫapalki žr. H. Frisk, GEW, 1071], mik. ka-ko, kuris buvo bendrasis metalo (ir pagrindinio to amžiaus metalo vario bei bronzos) pavadinimas, taip pat metalinio ginklo pavadinimas; iš jo padarytas ir mik. ka-ke-u ‘kalvis’ (χαλκεύς), pagal tipą analogiškas *-u- kamienui lytyje lie. geležius ‘kalvis’ [22 išn.: Apie šio žodžio tipą žr. K. Būga RR II, 420], su kuriuo siejami rytų baltų dariniai su ūni-: lie. gelžuonis ‘šlakas’, la. dzèlzuonis ‘geležinis ginklas’ [23 išn.: Ten pat, p. 334; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, V., 1943, 284. ME 544]. Graikų lyčiai [226] χαλκός gali būti rekonstruota praforma *gʰl̥g̑h- […]. Tokiu būdu susidariusi ikirašytinė graikų (arba dialektinė rytų indoeuropiečių) forma *gʰl̥g̑h- pagal ide. ablauto taisykles siejama su praforma *gʰel(ē̆)g̑ʰ, rekonstruojama baltų [25 išn.: Apie galimą lietuvių kalbos akūto paaiškinimą *e išnykimu antrajame skiemenyje žr. Ch. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsö, 1966, 157. Tokio balsio ilgumas, spėjamas esąs būdingas ir slavų kalboms, vargu ar gali būti, bet vis dėlto pritaikytas ir baltų kalboms, plg. iki šiol kartais vartojamą praformą *gelēža-, žr., pvz., F. Sławski, Lexicalische Neuerungen im Baltisch-Slawischen, Donum Balticum. Stockholm, 1970, 503. Apie „praeuropietiško“ *gel(ē̆)g̑ʰ- rekonstrukciją žr. V. Machek, Etymologický slovnik jazyka českého a slovenského, Praha, 1957, 593. Rytų slavų dubletuose su pradiniu z- galima įtarti asimiliaciją su po to einančiu z […]] ir slavų geležies pavadinimuose. Lyginimas su ḫapalki- kaip išeities forma leidžia nustatyti Endzelyno [24 išn.: J. Endzelins’s Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages. The Hague, 1971, 87] nuspėtą i- kamieno senumą formose lie. geležis, la. dzèlzs greta pr. gelso […], s. sl. želězo. Prabaltų kamieno *gʰelg̑ʰ-, iš kurio galima būtų tiesiogiai kildinti pr. gelso, la. dzèlzs, fonetinę struktūrą, atrodo, galima paaiškinti šakninio *e atstatymu pagal indoeuropiečių ablauto dėsnius po *gʰl̥g̑ʰ- tipo pasiskolinimo. […] Santykinė skolinio chronologija gali būti nustatyta pagal du kriterijus: pasiskolinimo iš hatų į rytų indoeuropiečių dialektus metu tuose dialektuose tebeegzistavo nespirantizuoti palataliniai, tebeegzistavo senieji šaknies struktūros morfologiniai principai ir aspiruotų fonemų serija, supriešinta su dviem kitomis fonemų tipo [227] *g (ar *k) ir *k serijomis. Tai galėjo būti tik bendrosios indoeuropiečių prokalbės dialektuose iki palatalinių išnykimo graikų kalboje ir aspiruotųjų susiliejimo su neaspiruotaisiais baltų ir slavų prokalbėje. Atsižvelgiant į Mikėnų tekstų absoliučiąją chronologiją, atrodo, tikėtina skolinį kildinti iš III tūkstantmečio pr. Kr., o tai derinasi su archeologiniais geležies istorijos duomenimis: geležis ne anksčiau to laiko į Graikiją ir Europos rytus paplinta iš pietryčių […] [228...229]: […] Iš dviejų alternatyvių baltiško ir slaviško geležies pavadinimo (pavadinimų) aiškinimų – kaip skolinio, ką teigia Meillet [Мейе А., Общеславянский язык, М., 1951, 408. Apie gretinimą su gr. χαλκός […] žr. ir Fraenkel E., Die baltischen Sprachen. Heidelberg, 1950, 106, ir LEW, 144] ir kaip žodžio, kuriam galima vėlesnė baltiška-slaviška etimologija [Трубачёв О. Н., Славянские этимологии. 2, ВСЯ, 1957, II, 31–34; Фасмер, ЭСРЯ, 1967, 43] reikia aiškiai rinktis pirmąją versiją.

Šaltinis:

Иванов 1977a, 226–230

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Gr. χαλκός m. Mikėnų kako, kret. καυχός iš *καλχός ‘varis; bronza’ [1243] […] [1244] Etimologija neaiški. Vario lydymo ir bronzos, vario ir alavo lydinio, gamybos technologija atsirado labai vėlai Egėjo jūros baseine, jos kilmė yra Artimieji Rytai, palaikę ryšį su Kipru (vėlyvojoje epochoje Alasija) ir vario kasyklomis. Žr. Forbes, Studies for Ancient Technologies, IX, 71 t., 97 t.; apie Mikėnų kalvius žr. Lejeune, Mémoires, II, 169 t., apie Homerą žr. D. Gray [...]. Dėl žodžio χαλκός šiuo atveju kalbama apie bendrą vario ir bronzos pavadinimą iš dalies ide. kalbų (nepaliudytą graikų kalboje) grupėje: lo. aes ‘varis, bronza’, skr. áyas- ‘geležis, metalas’ [anot Eilers iš Mayrhofer EWA III, 631, seniau ‘bronza’], germ. aiz ‘žalvaris, bronza’ ir t. t. Pokorny 15 (atsisakant ankstesnės teorijos, aiškinančios *ayos- iš Alasijos pavadinimo). Galimi ieškojimai trimis pagrindinėmis kryptimis: a) pradėta Curtiuso: primenami kai kurie ‘geležies’ pavadinimai: r. želézo, lie. geležìs ir t. t.; dar atsargiau Pokorny 435 s. u. *ghel(ē̆)gh-; b) pradėta Kretschmerio, Einleitung, 167, išnaša 3; Glotta, XXXII, 153, 3, galvojama apie pagrindinę sąvoką ‘raudona spalva’, lyginant su κάλχη f. ‘purpuriniai dažai’ (variantas χάλκη, χάλχη). Ši mintis išplėtota Georgijevo, KZ 1936, LXIII, 250 t., kuris šią šaknį randa žodyje χαωρός ir t. t. Žr. κάλχη, kurio reikšmė ir rašyba yra nepastovi. Šis požiūris gana palankiai priimamas Frisko, kuris pripažįsta ‘raudono metalo’ reikšmę; c) pagaliau nenauja Artimųjų Rytų hipotezė. Kitados buvo galvojama apie „finikietišką“ (Lenormant), vėliau apie „aramėjišką“ (Eisler) kilmę. Ne taip seniai prisiminta Urartu „Khaldi“, Dussaud, Prélydiens, 1953, 161–162 (bet žr. Χαλδαῖοι, arba dar šumerų kal.ga ‘stiprus [varis]’, Dossin, Revue belge de philologie et d'histoire 1973, XLIX, 9 (bet tikslus posakis yra urudu kal.ga, Limet, Le travail du métal au pays de Sumer, 39 ir t. t.). Pagaliau Pisani, Annali, Istituto Oientale di Napoli 1966, VII, 46–47 pasisako už anatolų ‘geležies’ pavadinimą ḫapalki- (Laroche, Revue Hittite et asianique 15, 1957, LV, 10–11) ir prie jo priskiria χαλκός. Hipotezė nelabai įtikinanti; taip pat žr. s. u. Χάλυβες. Darome išvadą, kad šis jau mikėniškas žodis labai senais laikais buvo pasiskolintas iš šiandien nenustatytos kalbos bei civilizacijos.

Šaltinis:

Chantraine DEG IV (2), 1243–1244

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Baltų ir slavų kalbų leksikos izoglosos apima daug veiksmažodžių, reiškiančių įvairius darbo veiksmus, be to, daugelis tų veiksmažodžių neturi artimų (ar apskritai jokių) atitikmenų už baltų-slavų arealo ribų. Bet kurioje su gamyba susijusioje srityje rasime ištisus „pluoštus“ baltų-slavų izoglosų. Pvz., senosios metalurgijos leksika: čia izoglosos, dažnai ekskliuzyvinės, apims pavadinimus metalų (r. железо – lie. geležìs, pr. gelso, la. dzèlzs; r. серебро – lie. sidãbras, pr. (acc. sg.) sirablan, la. sidrabs; r. свинец – lie. švìnas ‘свинец, цинк’, la. svins ‘свинец’; r. олово ir ловь – lie. álvas, la. al̂vs, pr. alwis ‘олово’; r. золото – la. zȩ̀lts ‘золото’ ³⁸ [³⁸ Baltų-slavų-germanų izoglosa], anglies (r. уголь < ѪГЛЬ < *anglis – lie. anglìs, pr. anglis ‘уголь’), kūjo (s. r. кыи – lie. kū́jis), kai kurių darbo procesų (s. r. лити – lie. liẽti (metalą) ir t. t.

Šaltinis:

Откупщиков 1974, 18

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

³⁴ [Otrębski Jan, Über die die Vervollkommung der Forschungsmethoden in der indo-europäischen Sprachwissenschaft, LP 1963, IX, 7–28]; tiesioginiai tokių formų su guturalinių kaita tęsiniai jam [Otrębskiui] yra vadinamieji reduplikaciniai dariniai kaip lie. šìkti ‘scheißen’, s. i. śakr̥t- ‘mėšlas’, s. i. śaknóti ‘pajėgia (vermag)’, sócati ‘šviečia’, tačiau bl.-sl. „heterogeninės reduplikacijos“ būdu atsiradęs žodis ‘geležis’, lie. geležìs, s. bažn. sl. želězo, r. želézo, kuriame jis mato reduplikuotą šaknį ‘geltonas’ (!), ir turbūt abiejuose variantuose *ghel- (lie. geltas, r. žëltyj ‘geltonas’) ir *g̑hel- (lie. žalias, s. bažn. sl. zelenъ, r. zelënyj ‘žalias’).

Šaltinis:

Tischler 1990, 71

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

V. Ivanovo manymu, chatų ḫawalki arba ḫapalki ‘geležis’ (fonetiškai [xaflki]) davė graikų mikėnų ka-ko ‘varis, bronza’, Hom. χαλκός ‘t. p.’ ir kt. Priešdėlio ḫa- buvimas žodyje ḫapalki rodąs chatišką žodžio kilmę. Iš tikrųjų šis faktas gali rodyti tik tai, kad žodis atėjo per chatų kalbą, bet ne tai, kad būtent chatų kalba buvo pirminis jo šaltinis. V. Ivanovas teigia, kad chatų lytis ḫapalki buvo graikų, baltų ir slavų žodžių šaltinis. Bl. *gʰelg̑ʰ- (lie. geležìs) ir sl. *gʰelg̑ʰ- (r. железо atitinka gr. *kʰl̥k- > χαλκ- (Иванов, 99). [236] Graikų kalboje ide. labioveliariniai tam tikroje fonetinėje aplinkoje virto lūpiniais. Įmanoma, kad toks garsų pakitimas pasitaikydavo ir kitose Viduržemio jūros baseino rytų kalbose. Jei manysime, kad ten egzistavo ankstyvesnis klajojantis terminas *gᵘʰl̥g’ʰ- ar pan. ir kad jį palietė panašūs garsų pakitimai, tai jis galėjo pakisti į *palk- tipo žodį, kurį tuo metu perėmė chatų kalba; joje tam žodžiui pridėtas priešdėlis ḫa-. Jei atsižvelgsime į balsių kaitos galimybę ir Grassmanno dėsnį, tai tas pats hipotetinis klajojantis terminas gali paaiškinti graikų, baltų ir slavų lytis. Toms kalboms visai nebūtina suponuoti chatų tarpininkavimą. Jei atsižvelgsime, kad turime reikalų veikiau su klajojančiu terminu nei su tikru indoeuropietišku žodžiu, fonetiniai nukrypimai neatrodys tokie jau nepagrįsti. [237] Iliustruodamas ablautinį santykį tarp pragraikų *gʰl̥gʰ- su bl.-sl. *gʰel(e)g̑ʰ- ‘geležis’, V. Ivanovas pateikia kito termino, pasiskolinto iš protoanatolų, pavyzdį: het. ḫalki ‘зерно’; plg. s. sl. злакъ ‘злак’ ir r. trm. зелок ‘jauna žolė’ (p. 101). Bet šis pavyzdys jau veikiau verčia suabejoti Ivanovo hipoteze: jei iš ḫapalki tikrai r. железо, tai kaip iš ḫalki r. зелок?

Šaltinis:

Хедден 1986–1987 (1989), 236–237

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Bl.-sl. leksema ‘Eisen’ [lie. geležìs, -iẽs f., trm. gelžìs, -iẽs, la. dzèlzs, -s, pr. gelso (= gelzo) V. 522; s. baž. sl. želězo] [35] yra svarbus pavyzdys, liudijantis, jog darantis spalvų pavadinimus pasigaunama heterogeninės reduplikacijos. Minėti bl.-sl. žodžiai kilę iš bl.-sl. darinio *gel-(e)ž(el)- < ide. *ghel-(e-)g’h(el)-; kilmės požiūriu pastaroji ide. prolytė laikytina ide. šaknies *ghel- (plg. lie. gel̃tas ‘gelb, gelblich’) bei palatalinio jos varianto *g’hel- (plg. lie. žel̃tas ‘golden’, la. zèlts dūriniu. Tarp abiejų dėmenų esantis e laikytinas jungiamuoju [Bindenvokal] balsiu, kuris esant tam tikroms aplinkybėms gali pailgėti (todėl regime s. baž. sl. žel-ě-zo, plg. Lingua Posn. IX 12). Čia išdėstyti dalykai patvirtina, kad bl.-sl. leksema ‘Eisen’ paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės ir nėra joks skolinys (kaip dažnas spėja) iš neindoeuropietiškojo substrato. Gr. lytis χαλκός ‘Kupfer, Bronze, Eisen’ iš seno yra graikų kalbos žodis, o ne skolinys. Laikykime ją esant heterogenine reduplikacija *χαλ-κ(αλ)-. Morfema *χαλ- sietina su *χόλος m. ‘Galle, Zorn’ pirmykštė ‘Gelb resp. Grün’. Antrasis dūrinio dėmuo *καλ- giminiškas su κελαινός ‘schwarz’, κιλλός ‘grau’. Arčiausia tiesos bus manyti, jog iš pradžių bl.-sl. leksema ‘Eisen’ vartota bronzai pavadinti. Tas pats pasakytina ir apie gr. χαλκός.

Šaltinis:

Otrębski 1963c, 35–36

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Geležies metalurgija Mažojoje Azijoje paplito iš chatų kultūros. Chatų geležies pavadinimas ḫapalki buvo pasiskolintas ne tik hetitų, bet ir huritų. S. graikų kalboje šis žodis atsispindėjo keletu pakitusių fonetinių variantų. Anksčiausias iš jų – gr. hom. χαλκός, mik. ka-ko, buvęs bendru metalo pavadinimu, taip pat reiškęs ginklus iš metalo. Iš jo buvo padarytas ir mikėnų ka-ke-u ‘kalvis’ (χαλκεύς) pagal tipą, analogišką u kamienui lietuvių kalboje – gelẽžius ‘kalvis’, su kuriuo siejasi rytų baltų vediniai su -uni-: lie. gelžuonis ‘šlakas, išdagos’, la. dzèlzuonis ‘geležinis įrankis’. Gr. χαλκός gali būti atstatyta praforma *gʰl̥gʰ-. Pagal ide. balsių kaitos taisykles ji siejasi su praforma *gʰel(e)g̑ʰ-, kuri atstatoma bl.-sl. geležies pavadinimui. Lyginimas su ḫapalki, kaip [100] pradine forma, patvirtina Endzelyno numanytą kamieno i senumą lie. geležìs, ž. gelžis, la. dzèlzs šalia pr. gelso, sl. želězo. Prabaltų kamieno *gʰelg̑ʰ, iš kurio tiesiogiai galima kildinti pr. gelso, la. dzèlzs, fonetinę struktūrą galima paaiškinti atstatant šaknies *e pagal ide. abliauto dėsnius po formos tipo *gʰl̥g̑ʰ- pasiskolinimo. [101]

Šaltinis:

Иванов 1983, 100–101

Antraštė:

geležìs

Straipsnelis:

Pr. gelso ‘geležis’ siejama su lie. geležìs, ž. gelžìs (-iẽs, gélžį), la. dzèlzs, dzèlzis, dzèlze, rytų la. dzelezs; sl. žel(ě)zo, plg. s. sl. ЖЕЛѢЗО, bulg. желя̀зо, mak. железо, s.-kr. жѐљезо, le. żelazo; r. желе́зо ir kt. Tikėtina sl. *želzь, tiksliai sutampanti su ž. ir la. pavyzdžiais. Su bl.-sl. geležies pavadinimu tradiciškai siejamas gr. žodis, reiškiantis varį, bronzą ir jų dirbinius χαλκός, o dabar ir mikėnų ka-ko (plg. ka-ke-u ‘kalvis’, panašiai lie. gelẽžius ‘kalvis’ ar r. trm. железни́к). Graikų žodis siejasi su spalva. Yra bandymų geležies pavadinimą paaiškinti vidinėmis priemonėmis. Vienas jų yra Otrębskio požiūris apie „heterogeninę“ reduplikaciją: ide. *ghel-(e)-g’hel- (kur. *ghel-: lie. gel̃tas, *g’hel-: lie. žel̃tas, la. zèlts) davė bl.-sl. *gel-(e)-ž(el)- > lie. gelžìs ir pan. LP III, 1951, 296; IX, 1963, 12; Sprache IX, 1963, 35–36); taip pat plg. išvadą, pagal kurią geležis anksčiau tikriausiai reiškė bronzą. Aišku, tai yra ginčytina. Nepatikimas ir Spechto siūlomas bl.-sl. ir gr. formų aiškinimas, remiantis elementais k : g (Der Ursprung der idg. Deklination, 1944, 202, 213). Трубачев ВСЯ II, 1957, 31 ir ЭСРЯ, 43 pasiūlė lyginimą sl. *žel-zo ir atitinkamų baltų žodžių su s. sl. ЖЕЛЪI ‘vėžlys’, gr. χέλῦς, r. желва́к – iki sl. *golvā, lie. galvà. Čia siūloma skirti le. głaz ‘akmuo’, r. глаз ‘akmenėlis’ (> ‘akis’), kilusį iš *ghlā-g’ho-s. Priesagos *g’ho- realumą rodo le. żel-iwo ‘ketus’, kur ide. *ghel- yra su kita priesaga. Tolesni ryšiai veda prie lie. žãlias, žal̃vas, žel̃vas, kurie savo ruožtu siejami su χέλῦς, lie. žaliū̃kė ‘žalia varlė’ (Specht KZ, LIX, 1932, 255). Pagal išvadinį samprotavimą *ghel- iš pradžių reiškė ‘akmenį’, o bendra raida suponavo semantinį perėjimą ‘akmuo’ > ‘geležis’. Kai kurie iš šių samprotavimų yra rizikingi, – vertingiausias Trubačiovo nurodytas ryšys: r. железа́, же́лезы, le. zołza, lie. gẽležuonės, gẽležuonys ir kt.

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 200–203